Mūsų kabineto dienos atradimas: http://slaveryfootprint.org/. Kaip pasakė Giedriukas: „Dabar įsivaizduoju, kaip einu su grandinėmis rankose, o iš paskos velkasi 24 vergai“. Tuo tarpu aš turiu 34 vergus, nes, pasirodo, turiu per daug apatinių ir muzikinį grotuvą. Kita vertus, Donatas turi 75, tai aš gal dar ne baisiausia pasaulio vergvaldė.
Čia dar reikėtų pripažinti, kad labiausiai mus sužavėjo ne vergų skaičiavimo idėja, o puikus tinklapio dizainas.
Aš turiu teoriją, kad Oskarų karnavale geriausios metų aktorės apdovanojimą galima gauti už du nuopelnus: arba už ypatingą kino žvaigždei prideramos išvaizdos susigadinimą, arba už ypatingai vykusią sekso sceną.
Pirmojo nuopelno pavyzdžiai būtų Nicole Kidman ir jos nosis (The Hours, 2002) bei Charlize Theron ir jos bendro pobūdžio baisumas (Monster, 2003).
Antrąjį nuopelną išdidžiai atstovauja Halle Berry (Monster’s Ball, 2001), kuri labai entuziastingai ant sofos smaginosi su Billiu Bobu Thorntonu, bei Natalie Portman (Black Swan, 2010), kuri ne taip entuziastingai, bet užtat labai estetiškai atsidavė Milos Kunis glamonėms. Blyn, galėjo Mila turėti šiek tiek daugiau nagų odelių lupinėjimo scenų, tai už jas bei entuziasmą konkrečiai būtų Oskarą gavusi.
Iš 2009 m. nominančių labiausiai išvaizdą susigadino Sandra Bullock, užsimaukšlinusi baisų baltą peruką. Tadaam – Oskaras. 2008 m. laimėjusios Kate Winslet pasirodymo The Reader mačiusi iki šiol nesu, bet užtat esu girdėjusi, kad ji ten dėvėjo gaktos plaukų peruką, kuris yra akivaizdus kelias į šlovę. 2006 m. Helen Mirren suvaidino karalienę Elžbietą II, kas savaime apdėjo visus konkurenčių bandymus pasibaisinti. Beje, baisinimosi rekordininkė yra Hillary Swank, kuri 1999 m. suvaidino berniūkštį, o 2004 m. – boksininkę. Žodžiu, šį sąrašą galima tęsti be galo.
O dabar pereikime prie esmės: 2011 m. pasirodžiusių filmų žvaigždės jau musėt suprato šią ne itin sudėtingą tendenciją, tad penkių nominančių tarpe mes turime net tris įžūlius bandymus iš anksto nušluoti konkurentes į šalį. Nieks nežino, ką sau galvojo Michelle Williams sutikdama vaidinti Marilyn Monroe. Gal manė, kad šiemet užteks priaugti svorio. Vargšė.
Žodžiu, turime Meryl Streep, kuri The Iron Lady suvaidino Maggie Thatcher. Bandymas neprastas, nes François Mitterandas apie šią viso pasaulio kairuolių numylėtinę yra pasakęs, kad jos akys – kaip buldogo. Kita vertus, toje pačioje citatoje jis pridūrė, kad jos lūpos – kaip Marilyn Monroe. Žodžiu, Meryl šansai buldogo dėka yra šiek tiek didesni nei Michelle, bet to gali neužtekti…
… nes Glenn Close (Albert Nobbs) ėmėsi jau išbandytos taktikos ir suvaidino berniūkštį. Suaugusį. Su katiliuku ant galvos. Sakyčiau, bandymas netgi labai neprastas. Tačiau, mano akimis žiūrint, Glenn nenumatė vieno niuansėlio.
To, kad Rooney Mara (The Girl with the Dragon Tattoo) nusikirpo ir persidažė plaukus, įsivėrė po keturis auskarus į abi ausis bei po vieną į antakį ir dešinįjį spenelį (ir pastarąjį pasiliko, kad filmo tęsiniui nereikėtų vertis iš naujo), prisikabino netikrų auskarų ant nosies ir lūpos, prisipiešė netikrų tatuiruočių bei dėl jau visiškai neaiškių priežasčių nusibalino antakius*. Atrodė kaip pati kraupiausia paauglė ever. Man žiauriai patiko, tad aš už ją balsuočiau visomis rankomis ir kojomis, kiek tik turiu. Visa bėda, kad nežinia, ar pensijinio Oskarų komisijai tai pasirodys kaip pats baisiausias įmanomas pasityčiojimas iš savo išvaizdos, ar kaip koks tai ištvirkusio jaunimo anarchizmas, už kurį jokiu būdu negalima apdovanoti. Istorija parodys.
* P.S. Radau labai krūtą filmuką, gan neprastai atvaizduojantį šį procesą. Dailininkas – genijus.
Nežinau, ar tai lemia mano darbo pobūdis, bet aš galiu ištisas valandas mirkti šitame puslapyje: http://dribbble.com/. Šiame pasaulyje gyvena baisiai daug baisiai talentingų žmonių. Kad ir šitas – what’s not to love?
Man patinka YouTube „Accent Tag“ filmukai, kuriuose žmonės skaito sąrašą tam tikrų angliškų žodžių. Ypač su visokiais pietų velsietiškais, naujazelandietiškais ir panašiais egzotiškais akcentais. Vakar radau patį nerealiausią filmuką, kurį susuko dvynės iš Jamaikos. Negana to, kad jos kalba su mielu akcentu, tai dar ir absoliučiai sinchroniškai. Žiauriai linksmos moterytės:
Viską, ką norėčiau pasakyti/parašyti pradzingsėjusių Kalėdų, prapokšėjusių Naujųjų metų ir prasidėjusių 2012-ųjų progomis, bandysiu pasakyti dviem esminėmis dainomis. Na, ir dar truputį pridėsiu: ačiū už tai, kad įdomaujatės mano kasdienėmis laimėmis ir nelaimėmis – be jūsų šitas blogiukas būtų bereikšmis.
Rytoj bus paskutinė mano darbo diena šiais metais. Pastaruosius pusantro mėnesio rytais išlipti iš lovos sugebėdavau tik pasiguodusi, kad jau tuoj tuoj bus atostogos, kurių metu galėsiu miegoti nors ir po 14 valandų per parą. Žinoma, miegosiu po 8 valandas, bet bent jau keltis galėsiu jau prašvitus. Ir skaitysiu storą knygą apie Pirmą pasaulinį karą. Ir žiūrėsiu „Supernatural“. Ir gaminsiu šokoladinius ledus. Ir eisiu pietauti su žmonėmis, kurie dirba Centre, o ne Šiaurės miestelyje. Uch, kaip gerai bus.
Mūsų naujai išplėstas biuras bando rasti savo formą. Dovilės savo kabinete kas savaitę perstato baldus. Programuotojai gavo naujus kilnojamus stalus, prie kurių galima dirbti stovint. Stovėdami dirbo pirmas penkias minutes, dabar visi sėdi. Biuro eglutė nuolat migruoja iš vieno kabineto į kitą – šiandien buvo iškraustyta iš mūsų pas programuotojus. Dabar pas mus ko tai tuštoka. Aptarėme, kad eglutės vietoje reikia kokios nors ekscentriškos statulos. Pavyzdžiui, tokio Bronzebeard’o, kur stovi ant Giedriuko stalo. Arba realaus ūgio Iron Man’o iš tikro metalo. Arba realaus ūgio David’o Beckham’o iš vaško (spėkit, kieno idėja). Arba manekeno iš vitrinos. Arba tikro manekeno Roberto. Šitą mintį aš palaiminau, bet vaikinai pirmenybę teikia Iron Man’ui. Jaučiu, už poros dienų pareis eglutė.
Į mūsų kontorą kartais su neaiškiais tikslais užsuka veikėjas, iš kurio įmonės mes nuomojamės patalpas. Tipo, bičiuliaujasi su šefu. Aš negaliu jo pakęsti dėl dviejų principinių priežasčių: 1) jis yra vienas iš tų savimi patenkintų buldozerių, kurie įėję į svetimus namus nekviesti įsitaiso ant sofos ir susikrauna kojas ant stalo (perkeltine prasme, bet nedaug trūksta iki realybės); 2) su žmonėmis, kurie turi penį ir sėklides, jis sveikinasi paspausdamas ranką, o kitų egzistavimo pastebėti išvis nesivargina.
Beje, pastarąją kai kurių vyriškių savybę kaip tik praeitą savaitgalį aptarinėjome per Eglės ir Gyčio mini įkurtuves. Tiesiog stebėtina, kaip mitriai kai kurie asmenys, patekę į kokių 4 ir daugiau žmonių draugiją, sugeba suklasifikuoti šiuos į Homo Sapiens Sapiens ir Baldus, kuriems neverta net galva linktelti. Spaudžiu ranką, spaudžiu ranką, baldas, spaudžiu ranką, baldas, baldas, kokio turit alaus?
Grįžtam prie minėto veikėjo ir pavadinam jį Evaldu. Tai štai, paprastai tas Evaldas mane visiškai ignoruoja, bet kartais visgi nutaria ką nors pasakyti, ir tada aš iškart pasiilgstu tų laikų, kai jis mane ignoravo. Pavyzdžiui, šiandien papietavusi grįžau į ofisą ir parnešiau šefui dienos sriubos. Nuėjusi į jo naująjį kabinetą aptikau jį besišnekučiuojantį su Evaldu. Padėjusi sriubą ant šefo stalo pamaniau, kad gal visgi pabūsiu gera, ir burbtelėjau: „Labas“. Evaldas kurį laiką okvardžiai (šio žodžio copyright priklauso arba Mykolui, arba Račkui) patylėjo, mąstydamas, kaip čia geriau sureaguoti į tokį išpuolį, o tada nušvito ir pareiškė: „Ne, nu bet aš ką tik, prieš kokias penkias minutes, paskambinau tuo varpeliu, kur ant Algirdo stalo stovi. Nerealiai!“
Pasakysiu kaip tikra „Guardian reader“: Jesus wept.
Ką tik su kolegomis iš viršininko kepurės išsitraukėme, kas kam dovanos kokį nors stebuklą už 9.99 Lt. Kontoros Grinčas Giedriukas visą savaitę burbėjo, kad nenori dalyvauti šitoj nesąmonėj. Šiandien pradėjo burbėti, kad nori išsitraukti save, nes tada galėtų niekam nesakyti ir likti be dovanos. Traukė pats pirmas ir perskaitęs lapelio turinį graudžiai sumurmėjo:
- Nu tikrai save išsitraukiau…
Teko traukti iš naujo. Su chebra nutarėme, kad mums patinka burbekliai, kurie moka tik grasinti, o ne iš tiesų sukčiauti.
Kad nebūtų diskriminuojami skaitytojai vyrai, padariau vidutiniškam holivudiniam gražuoliui vidutinišką holivudinę draugę:
Keturi komponentai. Vienas akivaizdus ir trys subtilūs. Kas?
