Lūkesčiai

Rytoj bus paskutinė mano darbo diena šiais metais. Pastaruosius pusantro mėnesio rytais išlipti iš lovos sugebėdavau tik pasiguodusi, kad jau tuoj tuoj bus atostogos, kurių metu galėsiu miegoti nors ir po 14 valandų per parą. Žinoma, miegosiu po 8 valandas, bet bent jau keltis galėsiu jau prašvitus. Ir skaitysiu storą knygą apie Pirmą pasaulinį karą. Ir žiūrėsiu “Supernatural”. Ir gaminsiu šokoladinius ledus. Ir eisiu pietauti su žmonėmis, kurie dirba Centre, o ne Šiaurės miestelyje. Uch, kaip gerai bus.

Ekscentrikai

Mūsų naujai išplėstas biuras bando rasti savo formą. Dovilės savo kabinete kas savaitę perstato baldus. Programuotojai gavo naujus kilnojamus stalus, prie kurių galima dirbti stovint. Stovėdami dirbo pirmas penkias minutes, dabar visi sėdi. Biuro eglutė nuolat migruoja iš vieno kabineto į kitą – šiandien buvo iškraustyta iš mūsų pas programuotojus. Dabar pas mus ko tai tuštoka. Aptarėme, kad eglutės vietoje reikia kokios nors ekscentriškos statulos. Pavyzdžiui, tokio Bronzebeard’o, kur stovi ant Giedriuko stalo. Arba realaus ūgio Iron Man’o iš tikro metalo. Arba realaus ūgio David’o Beckham’o iš vaško (spėkit, kieno idėja). Arba manekeno iš vitrinos. Arba tikro manekeno Roberto. Šitą mintį aš palaiminau, bet vaikinai pirmenybę teikia Iron Man’ui. Jaučiu, už poros dienų pareis eglutė.

Apie buldozerius

Į mūsų kontorą kartais su neaiškiais tikslais užsuka veikėjas, iš kurio įmonės mes nuomojamės patalpas. Tipo, bičiuliaujasi su šefu. Aš negaliu jo pakęsti dėl dviejų principinių priežasčių: 1) jis yra vienas iš tų savimi patenkintų buldozerių, kurie įėję į svetimus namus nekviesti įsitaiso ant sofos ir susikrauna kojas ant stalo (perkeltine prasme, bet nedaug trūksta iki realybės); 2) su žmonėmis, kurie turi penį ir sėklides, jis sveikinasi paspausdamas ranką, o kitų egzistavimo pastebėti išvis nesivargina.

Beje, pastarąją kai kurių vyriškių savybę kaip tik praeitą savaitgalį aptarinėjome per Eglės ir Gyčio mini įkurtuves. Tiesiog stebėtina, kaip mitriai kai kurie asmenys, patekę į kokių 4 ir daugiau žmonių draugiją, sugeba suklasifikuoti šiuos į Homo Sapiens Sapiens ir Baldus, kuriems neverta net galva linktelti. Spaudžiu ranką, spaudžiu ranką, baldas, spaudžiu ranką, baldas, baldas, kokio turit alaus?

Grįžtam prie minėto veikėjo ir pavadinam jį Evaldu. Tai štai, paprastai tas Evaldas mane visiškai ignoruoja, bet kartais visgi nutaria ką nors pasakyti, ir tada aš iškart pasiilgstu tų laikų, kai jis mane ignoravo. Pavyzdžiui, šiandien papietavusi grįžau į ofisą ir parnešiau šefui dienos sriubos. Nuėjusi į jo naująjį kabinetą aptikau jį besišnekučiuojantį su Evaldu. Padėjusi sriubą ant šefo stalo pamaniau, kad gal visgi pabūsiu gera, ir burbtelėjau: “Labas”. Evaldas kurį laiką okvardžiai (šio žodžio copyright priklauso arba Mykolui, arba Račkui) patylėjo, mąstydamas, kaip čia geriau sureaguoti į tokį išpuolį, o tada nušvito ir pareiškė: “Ne, nu bet aš ką tik, prieš kokias penkias minutes, paskambinau tuo varpeliu, kur ant Algirdo stalo stovi. Nerealiai!”

Pasakysiu kaip tikra “Guardian reader”: Jesus wept.

Grinčo nuotykiai prieš Kalėdas

Ką tik su kolegomis iš viršininko kepurės išsitraukėme, kas kam dovanos kokį nors stebuklą už 9.99 Lt. Kontoros Grinčas Giedriukas visą savaitę burbėjo, kad nenori dalyvauti šitoj nesąmonėj. Šiandien pradėjo burbėti, kad nori išsitraukti save, nes tada galėtų niekam nesakyti ir likti be dovanos. Traukė pats pirmas ir perskaitęs lapelio turinį graudžiai sumurmėjo:

- Nu tikrai save išsitraukiau…

Teko traukti iš naujo. Su chebra nutarėme, kad mums patinka burbekliai, kurie moka tik grasinti, o ne iš tiesų sukčiauti.

VHG 2

Kad nebūtų diskriminuojami skaitytojai vyrai, padariau vidutiniškam holivudiniam gražuoliui vidutinišką holivudinę draugę:

Keturi komponentai. Vienas akivaizdus ir trys subtilūs. Kas?

Vidutiniškas holivudinis grožis

Prieš porą dienų prisiminiau super žaislą Morphthing.com, kurio pagalba per praeitą pasaulio futbolo čempionatą kūriau super lietuvio portretą. Pagalvojau, kad nėr čia ko – reikia padaryti super aktoriaus portretą, kurio komponentus, savaime suprantama, parinkau ne visai pagal aktorinius sugebėjimus. Nors tais irgi nė vienas nesiskundžia.

Žodžiu, sukergiau keturis aktorius, kurių veideliai verčia mane atsidusti ir sumurkti, ir rezultatu visiškai nenusivyliau:

Gal kas nori atspėti, kas čia tokie? Bent pora tikrai gerai matosi

Tarp kitko, buvo ir dar vienas bandymas su kitomis keturiomis fizionomijomis, bet padariau išvadą, kad Keanu Reeves gražiai atrodo tik vienas pats, o morphus konkrečiai gadina.

Labai poliglotas

Vakar ketinau papasakoti linksmybę, bet pamiršau. Tai papasakosiu šiandien.

Nuo vasaros pabaigos mes su Kęstu kas savaitę žaidžiame pub quize “Protų kovos”, kur priklausome šlovingai internacionalinei komandai “Team with no Name”. Kadangi kitos komandos turi tokius pavadinimus kaip “Nuožmieji Bukiškių uogos”, “Thesaurus ant kojyčių” ir “Condoleezza ant the Rice”, aš kaip ir sakyčiau, kad mūsiškis pavadinimas yra šiek tiek lievas. Tada prisimenu šito blogo pavadinimą ir apsiraminu.

Maždaug pusę nuolatinių komandos žaidėjų sudaro įvairaus plauko lietuviai, o kitą pusę – visokių ambasadų ir “Euromonitor” darbuotojai iš užusienio. Turim britą Stephen, suomį Pasi, kanadietį Daniel, serbą Milan, airę, kurios vardo nieks nemoka nei rašyti, nei tarti Seadhna, olandą Yaron, kuris jau turėtų būti išsiųstas ambasadoriauti kur nors kitur, ir dar kelis, kurie ateina per retai, kad atmintis užregistruotų. Pagrindiniai lietuviai be mūsų yra Ineta ir Mantas. Mes su Kęstu vos prisijungę iškart užsiėmėme savo įprastines roles: visus pažįstančio ir bendrai situacijoje besigaudančio strateguotojo bei aikštingos ir niekada nesigaudančios situacijoje, o bet tačiau žavios diriguotojos (blyn, šitą parašiusi supratau, kad reikia bandyti diferencijuotis nuo Inetos). Dar atsitempėm Marių, Akvilę ir Gabiją (pastarosios dvi visada maloniai kviečiamos prisijungti antradieniais, 19:00, naujoje vietoje – disco-grill-pub-sport bare “Juoda Raudona”).

Kol kas mūsų šlovinga komanda jau sugebėjo laimėti rudens sezoną bare “Misterija” ir tesužaidusi tris žaidimus naujojoje vietoje patekti į jos rudens sezono finalą (šitas reikalas dar negarantuotas, bet duotuoju momentu mes patenkame tarp Top 10 komandų). Kaip antradienį sakė mūsų suomis: “We’re fucking smart!!!”

Šioje vietoje mes galiausiai priartėjome prie šio įrašo esmės. Dabar bandykit įsivaizduoti suomį. Toks ne itin tamsaus gymio, šiek tiek juokingo veido intravertas, kalbantis lėtai ir tik vienskiemeniais žodžiais? O dabar palikit išvaizdą ir aukštyn kojom apverskit visa kita. Ne itin tamsaus gymio, šiek tiek juokingo veido ekstravertas, kuris kelia daugiau triukšmo už mane, kartą prasižiojęs užsičiaupia tik užmigęs, o laisvalaikiu tūsinasi Kalvarijų g. baruose “Visą parą”? Čia būtų mūsų Pasi – istorijos, geografijos, 9 deš. suomių death metalo ir Naujininkuose pardavinėjamų kalakutienos apkepėlių ekspertas.

Antradienį Pasi šventė Suomijos nepriklausomybės dieną, kas pasireiškė tuo, kad į darbą atsigabeno litrą degtinės ir po darbo jį su kolegomis greituoju būdu suvartojo. To pasėkoje barą “Juoda Raudona” pasiekė trys ne patys blaiviausi “Euromonitor” atstovai. Žaidimo eigoje degtinės poveikį sklandžiai tobulino alumi. Daug kalbėjo lietuviškai (o lietuviškai jis kalba su žavingu latvišku akcentu). Pastebėjęs, kad lietuviškoji komandos dalis labai tuo džiaugiasi, išdidžiai pareiškė: “Aš – labai poliglotas”. Išklausęs ovacijas, pasitaisė: “Aš – labai girtas poliglotas”. Pagyrėme, kad pastarasis sakinys ir gramatiškai, ir faktiškai teisingas.

Kai galiausiai šį turą laimėjome, Pasi išdidžiai subliovė Suomijos himną, kas turbūt nepagilino kitų komandų meilės mums. Oh well, we’re fucking smart.

Mielumo orientacija

M: Man atrodo, tas bičas, kur buvo atėjęs matuoti langų, yra gėjus.

R: Kodėl? Jis prie tavęs lindo?

M: Ne, bet jis šiaip kažkoks labai mielas ir malonus…

R: Suprantu, kad tau tokia versija į galvą neatėjo ir ateiti negalėjo, bet galbūt jis – tiesiog mielas žmogus.

M: Baik tu… Mieli žmonės iš tikrųjų yra gėjai.

R: Giedriau, tu gėjus?

G: Nea.

R: Bet tu gi labai mielas.

G: Nea.

Kraustynės

Žinau, kad žmonės ant manęs pyksta ir liūdi, kad aš nieko neberašau. Kažkaip neprisiverčiu – tiesiog nesugalvoju, apie ką noriu rašyti. Bet šiandien mūsų kontoros “šefų” skyrius persikraustė į naujas patalpas, tad galiu aprašyti, ką matau aplink save.

Dabar mes su Giedriumi ir Donatu sėdėsim kokių 40 kv. m ploto kabinete. Nutarėme, kad visų trijų ego vietos užteks. Aišku, šiai idėjai kilo išbandymas, nes mums su Giedriuku teko pasidalinti nors nemažą, bet visgi vieną stalą. Misija įvykdyta: tilpo du kompai, dvi pelės, dvi klaviatūros, dvejos ausinės, vienas iPadas, gėlė vardu Pankas, “Warcraft” herojus vardu Bronzebeardas, mano ridikiulis ir įvairaus pobūdžio smulkus šlamštelis. O, kolegė kaip tik atnešė mano žaislą vardu Balvonėlis:

Jis maitinasi saulės energija ir visą laiką linguoja galvele, kaip tikras Balvonėlis. Visus kitus nervuoja, tad priklauso man.

Donatas nuo mūsų atsiskyrė ir turi stalą ilgio sulig baru. Sakė, kompiuteris atrodo kažkoks labai mažas. Tuo tarpu šefas atsiskyrė tiek, kad net turi atskirą kabinetą su uždaromis durimis. Tiesa, uždaromis durimis jis ištvėrė pusvalandį, o dabar jau vėl aktyviai bandrauja su kolektyvu.

Dar turim susirinkimų stalą su keturiom violetinėm ir dviem baltom kėdėm. Šiandien pietavom kaip tik šešiese, tad užsukom į baldų saloną kitoje gatvės pusėje, pasiėmėm po vieną naujųjų savininkų išsiilgusią kėdę ir parsigabenom. Garantuoju, kad puikiai atrodžiau eidama per gatvę su savo ridikiuliu, aukštakulniais ir apsikabinusi kėdę.

Mūsų kompiuteristų gvardija sėdi septyniese, su trylika kompiuterių ir dviem iPadais. Specialiai suskaičiavau. Nutarėm, kad atrodo kaip tikri bomžai – apsivertę visokiu laužu… O dizainerės kol kas sėdi dviese, neskaitant kokių trijų ar keturių dekoratyvinių avių, užsilikusių nuo pernai metų kalėdinių papuošimų. Jos turi vardus. Avys, ne dizainerės. Nors šios irgi turi – Dovilės.

Šefas ką tik nuėjo į savo kabinetą ir šiek tiek pakūkčiojęs užsidarė duris. Man atrodo, jis tuoj atsikraustys pas mus.