Arctic Monkeys “Humbug“ (ką gi dar galima veikti lietingą dieną po tūso?)

Trys albumai per ketverius metus. Tiek Arctic Monkeys prireikė, kad talentingų devyniolikmečių pop-punk grupė virstų brandžiu alternatyvaus roko kolektyvu, kaip pasakytų Užkuraitis. Reikia pripažinti, man buvo ne visai jauku savo mėgstamiausią XXI a. grupę dalintis su paauglėmis, trykštančiomis tokio stiliaus pareiškimais: „all of them r hot except the drummer“. Bet, kaip pastebėjo „NME“ žurnalistai, Monkeys savo medžio namelyje turbūt turi prie sienos prisiklijavę „Who the Fuck Are Arctic Monkeys?“ tekstą su apibrauktomis pagrindinėmis eilutėmis: „We‘ll stick to the guns/ Don‘t care if it‘s marketing suicidal…“ Taip, „Humbug“ kopijų jie parduos kur kas mažiau negu „Whatever People Say I Am, That‘s What I‘m Not“. Turbūt mažiau ir už „Favourite Worst Nightmare“. Ar tai blogai? Ne, jei spręsti man (paskutiniai keturi sakiniai man kažkuo baisiai primena lietuvių futbolo komentatorių stilių. Ar tai blogai? O taip).

„Humbug“ nesigirdi nė lašo linksmo post-punk garsų, kurie buvo persmelkę „Whatever…“. Dabar Arctics skamba kaip Queens of the Stone Age (ne veltui pagrindinis albumo prodiuseris buvo šių kokaino garbintojų vokalistas Josh Homme), sumaišyti su šiek tiek The Doors, šiek tiek The Pixies, šiek tiek Nirvana ir geroka porcija The Last Shadow Puppets. Kitaip tariant, gitarų svoris su retro harmonijomis, psichodeliniais klavišinių elementais ir pačių netikėčiausių instrumentų prisilietimais. Ate, penkiolikmetės.

Albumas prasideda trumpu ir galingu „My Propeller“ triukšmeliu, nė iš tolo neprilygstančiu „Brianstorm“, bet vis dėlto nustatančiu teisingą nuotaiką bei tučtuojau pereinančiu prie dykumas ir Roberto Rodriguezo filmus primenančių gitarų garsų. Net neklausant žodžių, tiesiog nepatogiai seksuali daina. Nepatogumas kyla daugiausia iš to, kad vaikiško veidelio hobitas Alexas Turneris kažkur pametė savo firminį lūžinėjančiai skardų balsą ir tingiai murkia į mikrofoną, tarytum skanaudamas vieną garsą po kito: „You‘ve got to make your descent… slowly/ And oil up those sticky keys“. Ahem. Internete sklando gandas, kad pasirodė marškinėliai su užrašu „Alex Turner makes my propeller spin“. Jei kas nors per kokias nors keliones po tolimuosius užsienius tokius išvysit, turėkit omeny, kad dovanas priimu ne tik per gimtadienį.

„My Propeller“ pakeičia jau pažįstami pirmojo albumo singlo „Crying Lightning“ garsai. Absoliuti dauguma internete rastų žurnalistų ir gerbėjų komentarų apie šį kūrinį skamba panašiai: iš pradžių pasikartojantys gitarų rifai ir monotoniškas, ne itin melodingas Turnerio dainavimas nuvilia, tačiau kuo daugiau klausaisi šios dainos, tuo labiau ji įsuka. Teksto prasme ji – iškrypęs „The Bakery“ (mielo ir pūkuoto „Fluorescent Adolescent“ B-side) tęsinys: „The Bakery“ lyrinis „aš“ (Venskuvienė manimi didžiuotųsi) ieškojo meilės kepykloje, pašte ir prekybos pasaže, o „Crying Ligtning“ rado ją lauko kavinėje prie krekerių fabriko, tačiau paaiškėjo, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo. Papildomas pliusas už žodžius „And my thoughts got rude/ As you talked and chewed on the last of your pick‘n‘mix“ (nuo šiol kine nusipirkusi guminukų apsidairysiu, ar niekas nespokso) ir iki ašarų juokingą vaizdo klipą, savo parodine jėga pratęsiantį geriausias „Brianstorm“ tradicijas.

„Dangerous Animals“, „Potion Approaching“ ir „Pretty Visitors“ man norisi suplakti į vieną krūvą, ir tam įtakos turi du bendri vardikliai. Instrumentine prasme jie visi primena Monkeys „Favourite Worst Nightmare“, ypač „This House Is a Circus“, tuo turbūt leisdami išsigandusiems gerbėjams šiek tiek atsipūsti, nors sunkumo jiems vis tiek netrūksta. Kitas dalykas – jų tekstai atitolsta nuo įprastinio grupės realizmo/ekspresionizmo ir neria į abstrakcijų verpetus: „We embellished the banks of our bloodstreams/ And threw caution to the colourful“, „The tramp with the trampoline under his arm/ Shifts past your whiskers“. Dar nežinau, ar tai gerai, ar blogai: turbūt prireiks ketvirtojo albumo, kuris parodys, ar Turneriui pavyks subalansuoti savo sugebėjimą paprastais, bet gąsdinančiai taikliais rimais priversti aiktelti: „Ir iš kur jis visa tai traukia?“ su bandymais atsiriboti nuo tų istorijų, neišvengiamai apnuoginančių jo paties mintis, emocijas ir kompleksus, kuriuos buitinė ironija tik dar labiau paryškina.

Kitas mažas rinkinukas – „Dance Little Liar“ ir „The Jeweller‘s Hand“, neabejotinai primenantys paslaptingus Jimmy Morrisono ir Co. ūkavimus. Šį įspūdį daugiausiai kelia klavišinių intarpai ir prislopintas, iš kažkur toli aidintis žemas balsas, traukiantis klausytojus beprotybės karnavalą iš kažkurio Marilyn Manson klipo: „The procession of pioneers… all drowned“. Pavojinga ir gražu.

„Fools on parade…“, su švelniu abejingumu dainuoja Turneris ir apie bulvarinę spaudą, ir apie tuos, kurie ją skaito, šiek tiek nejaukioje baladėje „Secret Door“, kurioje girdimi „Do Me A Favour“ iš „Favourite Worst Nightmare“ ritmo ir atmosferos motyvai. „Fools on parade conduct a sing-along…“ Na, o „Fire and the Thud“ šis nejaukumas išvystomas iki visiško vaiduokliškumo, įskaitant foninius stūgavimus. Tai sunki ir piktoka meilės daina, nors neabejotinai autobiografinė bei jaudinanti: „The day after you stole my heart/ Everything I touched told me/ It would be better shared with you“. Štai jums ir priežastis, dėl kurios moterys visais laikais mylėjo muzikantus ir poetus.

Na, ir dar viena daina, apie kurią dauguma komentatorių laikosi vieningos nuomonės – šedevras. Tai „Cornerstone“, įsiliejęs į darnų kokių penkių Arctic Monkeys kūrinių, patikusių man iš pirmo klausymo, kolektyvą. Jame keri viskas – nuo pat pirmų šio švelnaus ir melodingo himno prarastai meilei akordų iki paskutinės, galutinai iš koto išverčiančios eilutės. Teksto prasme tai – dar vienas tęsinys, natūraliai išplaukiantis iš „Despair in the Departure Lounge“ („Who the Fuck Are Arctic Monkeys?“ EP) ir besidalinantis su juo ilgesio, vizijų, nevilties ant desperacijos ribos temas bei vienatvės kupinų kelionių motyvą. Tačiau būtent čia ir paaiškėja, kaip per trejus metus išaugo Turnerio talentas kurti istorijas – „Humbug“ fone beprotiškai netaktiškas klausimas „Can I call you her name?“ skamba visiškai natūraliai.

Reziumuojant belieka tikėtis, kad smarkiai pasikeitę ir sudėtingesni Arctic Monkeys garsai atbaidys tuos, kurie jų klausėsi dėl to, kad pagal „I Bet You Look Good on the Dancefloor“ smagu šokinėti, bet dar labiau pririš tuos, kuriems nuoširdžiai įdomu, kur poezijos mūzos nuves Turnerį, arba į kokius dar muzikos stilius pasiryžę nerti šie pasikartojimų ir marketingo nemėgstantys užsispyrėliai. 8.5/10.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s