Banzai!!!

Šeštadienis galėjo būti geras todėl, kad vyko Kauskų vestuvės, arba blogas todėl, kad eilinį kartą įsitikinau, jog ne visi vyrai kiaulės, bet kai kurie jų – tikros kalės. Galutinis rezultatas buvo netikėtas, bet jau geras tai iki negalėjimo.

Viskas prasidėjo nuo tų vestuvių, kurios buvo gražios ir t.t., bet svarbiau šiuo atveju buvo pratęsimas. Su Imbrasu, Igniuku, iš Argentinos parsibaladojusia Donata bei 2.5 Petrų šeimos nario nuėjome pasėdėti Užupio kavinėje. Iš ten veiksmas sklandžiai persikėlė į Petrų mašiną, kuri mane ir namo mane parvežti užsimaniusį Vytą nuvežė iki Vyto mašinos, po praeitos nakties išgertuvių likusios Verslo Trikampyje. Iš Subaru peršokome į Škodą ir pasukome Antakalnio link. Pakeliui Imbrasas visom valios pastangom bandė prisiversti vakare važiuoti į tūsą Lazdijuose, tačiau artėjant prie mano butuko net menkiausias likęs noras tai daryti dingo. Buvo nuspręsta lipti į šeštą aukštą pažindinti su mano naująja buveine bei Snežana. Snežana su krūva draugų tvarkė didžias mūsų vyno atsargas, o Imbraso likimas buvo nulemtas dviem žodžiais ir vienu jaustuku: “Prisijungsi?“ “Mmm, gerai…“

Tiesa, prie vyno jis neprisijungė. Prisėdo šalia su arbata ir pažadu: “Aš dar vairuosiu!“ (čia, jei ką buvo aliuzija į Hiperbolę). Papletkinom, pažiūrėjom baisiai juokingą VH1 Female Artists Countdown, visa tai užgerdami vyneliu ir/ar arbata, ir galiausiai Vytui pavyko įtikinti chebrytę judėti į miestą. Labiausiai tam padėjo pažadas, kad prie Karaliaus Mindaugo tilto bus deginamos šiaudinės čiūčelos. Kadangi į vieną mašiną netilpome, o be Vyto buvo ir dar viena vairuotoja (tiesa, bežadanti užmigti), įvyko išsiskyrimas, kuris baigėsi tuo, kad pametėme tris narius. Vytui dar reikėjo atlikti pačių įvairiausių darbų, pradedant skalbinių džiaustymu ir baigiant kelione į cheminę valyklą (ot gera namų šeimininkė iš jo išaugs), tad jis mane ir dar dvi odinėmis striukytėmis pasidabinusias moterytes, Snežaną ir Aigą, išmetė prie Mindaugo tilto su pažadu grįžti.

Kadangi čiūčelos degti neketino, visos trys odinėmis striukytėmis pasidabinusios ir dėl to nejaukiai besijaučiančios moterys patraukė link Gedo prospekto ir to, kas dar buvo likę iš mugės. Dvi gerai girtos, o trečia dar nespėjusi pilnai pasivyti. Tai nebuvo subtiliausias demaršas, kurį yra regėjęs Gedimino prospektas. Nustatėme, kad mugės kioskuose dirba visai nieko vaikinai, tad juos visus iš eilės erzinome, bet nieko nepirkome. Kol galų gale Snežana įsigijo meduolį su braškės pavidalo glazūra, kuri vėliau pasirodė besanti neįkandama. Beje, oficiali kryptis – Neringos baras. Neklauskit. Visą kelią reguliariai skambino vienas iš pasimetusiųjų trijulės, Laurynas, ir baisiai piktinosi, nes sunkiai besuprato, kaipgi čia mus radus.

Neringos baras pasirodė besąs visai nieko. Aš ten seniau neidavau vien dėl to, kad jo pavadinimas man asocijuojasi su Brazausku, Brazauskiene, Prunskiene ir kitom atliekom. Tačiau kai bandžiau tai paaiškinti barmenui, besigiriančiam, kad iki Naujų metų tai bus krūčiausias baras Vilniuje, jis kategoriškai nesutiko ir pareiškė, jog barui pavadinimas visiškai nesvarbu. Sėkmės darbe ir asmeniniame gyvenime, taip sakant… Anyway, ten grojo Marvin Gaye ir panašūs gėriai, įskaitant šitą:

Be to, be mūsų nebuvo nė vieno žmogaus. Tikiuosi, todėl, kad dar buvo anksti. Įkalėm kokteiliukų, užkandom, sulaukėm girto ir besikeikiančio Lauryno bei buvome jo išbučiuotos, nes esame labai fainos, prikolnos panos, jou. Po mažiausiai valandos prisiminėm čiūčelas ir patraukėm Mindaugo tilto linkui, kur turėjom susitikti su namų ūkio darbus užbaigusiu Imbrasu.

Antras demaršas, įgijęs papildomo šarmo Lauryno dalyvavimo dėka. Pamenu, kad esminis akcentas buvo kriuksėjimas. Mhm, jou. Tiltą pasiekėm be didesnių aukų, radom Vytą, bet šioje vietoje Aiga pradėjo zyzti, kad nori namo, Snežana – kad jai reikia rasti savo Liošą, kuris nori ją į kiną vestis, nu, žodžiu. Galutinis rezultatas buvo visiškai blaivas Imbrasas ir lengvai apygirtė Tervydytė, palikti likimo valiai, tačiau su palengvėjimo atodūsiais, bo kriuksėjimo jau kažkaip užteko.

Tolesnis sustojimas – Tres Mexicanos prie Katedros aikštės. Skanu. Bet kiek galima valgyti vidury nakties, tvaju mat? Gerai, kad neturiu svarstyklių. Bevalgant Vytas iškėlė idėją, kad reikia nueiti arba į Banzai, kur vietoj Briusly, arba į Briusly, kur vietoj Funky Munky. Pasirinkom Banzai.

Ir neapsirikom, brolyčiai. Vos įėję ir skindamiesi kelią link baro, ėmėm nevalingai linkčioti galvom. Gera muzikikė, tvarkinga tokia. Verčianti nevalingai linkčioti galvą. Barmenas su širdies formos skyle per visą pilvą ir pro ją besiveržiančiais gaurais bei kažkaip prie viso to pritvirtintais raudonais pūkuotais antrankiais. Cuba Libre – 10 Lt. Linkčiojimas pamažėle ėmė virsti trypčiojimu, nors Vytas dar skundėsi, kad jis kol kas ne šoklus. Kažkuriuo momentu dar racionaliai pasvarstėm, kad šitie DJ (Romanteeshki Bitchukaj, ar kažkaip panašiai) kažkaip sugebėjo įvaldyti meną groti Tiesiog Gerą Muziką. Juk nėra taip sudėtinga, ne? Ting Tings, Dizzee Rascal, Calvin Harris, Audiobullys – visa tai juk taip pažįstama, ne? Žinoma, jų miksai pakankamai įspūdingi (personal fave – Prodigy feat. Enya), tačiau pats dainų parinkimas buvo neabejotinai primityviai genialus. Arba genialiai primityvus.

Anyway, po kokio pusvalandžio mes jau buvom racionalius svarstymus padėję į šalį ir šokinėjom stebėdami, kaip barmenas, užsikoręs ant baro, pila iš butelio tiesiai į gerkles visiems išsižiojusiems. Maniau, kad tokia pornografija vyksta tik filmuose. Vytas staiga patapo ir šoklus, ir šypsus. Banzai Facebooko albume pilna nuotraukų, kur matosi mažiausiai 85 iššiepti imbrasiški dantukai. Kažkas buvo atsinešęs sado-mazo botagėlį, kuris keliavo iš rankų į rankas. Buvo ir į manąsias pakliuvęs, bet aš kažkaip neišsilavinusi jo naudojimo subtilybėse. Vakaro eigoje daugiausia nukentėjo barmenas ir didžėjai. Pastebėtas naujas trendas – vyrai su tinkline pėdkelne vietoje plaštakos/dilbio aksesuaro. Labai seksualu.

Aš, kaip klubinėjime ne itin patyrusi, galvojau, kad čia tik man pats nerealiausias klubo grojaraštis ever. Bet kai tai patvirtino šokinėjantis ir iki ausų išsišiepęs Vytas, patikėjau. Vien ko vertas “Seven Nation Army“ miksas su kažkokiu dance-pop gabaliuku, kurio metu į ratą susikibusi roko gerbėjų chebrytė (kurios moterišką pusę atstovavo vienas asmuo, žinomas Tervydytės pavarde) kaukė: “Laaa, la-la-la-la-laaaaa la!!!“ Žodžiu, Romanteeshki Bitchiukaj, ar kaip juos ten, verti ordino už muziką ir per šikną su botagėliu už pavadinimą.

Kai jau sunkiai bepastovėjom nuo taškymosi, kilo mintis judėti namų link. Čia Imbrasas ėmė piktintis: “Kodėl jie taip daro?! Kaip galima eiti namų per tokią dainą?!“ “O neeeee!!! Eina sau, kaip nerealu!!!!“ “Čia galima gyveeeenti!!!!“ Šią problemą išsprendė patys Bitchiukaj, subtiliai užsimindami apie baro užsidarymą kultiniu hitu “Spjat ustalyje igrushki“. Good one.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s