Kažkas nepatingėjo ir atrado muzikinę formulę, pagal kurią buvo pagamintas vienas įspūdingesnių šio dešimtmečio albumas. Aš šį video atradau tik dabar, bet užtat kikenau nuoširdžiai. Taigi, “Whatever People Say I Am, That’s What I’m Not“, išgrynintas iki esminių komponentų:
Kita vertus, galima groti ir trimis natomis, jei tik sugebi sukurpti tokias eilutes kaip “She don’t do major credit cards/ I doubt she does receipts/ It’s all not quite legitimate“.
Mane ištiko meilė iš pirmo žvilgsnio. Stilingiausia mergina ant Lietuvos. Ir dar iš Kauno! Jau matau, kaip mano piktas kaunietis brolis sutikęs gatvėje ją perlieja lediniu žvilgsniu ir ima bumbėti po nosimi: “Nu na***, tu matei, ką jinai apsirengus? Nu ją stopudovai gydyt reikia… Eeeiiina na***, net nupurtė…“ Paprastai aš tokius jo apibūdinimus vertinu kaip didžiulį komplimentą konkrečiam asmeniui, vietai, dainai ar reiškiniui.
Juokingiausia, kad mano viršininką irgi apėmė savotiška meilė iš pirmo žvilgsnio: “Ne, nu čia tai stiliukas!! Nereali! Tokia kieta, kad net netikra atrodo. Ir jau matau, kad tu turbūt labai nori atimti jos garderobą…“ Dar paaikčiojęs, iškėlė vieną savo idėjų, kurių per dieną mūsų biurelyje nuskamba kaip minimum penkiolika: “Ruste, parašyk jai, kad mes kviečiam ją pietų. Čia galima verslo idėjų išvystyti. Įsivaizduoji tokių vintažinių drabužėlių parduotuvytę čia pas mus apačioj? Mums reikia ko nors, kas jų ieškotų. Rimtai, davai, parašyk. Ir išvis, tau šiandien dirbt reikia, tekstus rašyti, o ne po blogus landžioti! Bet blyn, kieta mergina!“
Sukėliau įdomiausius/labiausiai wtf blogo įrašus nuo šios liepos. Vėliau įkelsiu ir dar senesnių, praleisdama zirzimą ir pasisakymus apie neturėjimą ką veikti. Žodžiu, šis blogas vystosi įvairiomis kryptimis. Beje, man asmeniškai įdomiausia tai, jog tokie veikėjai kaip Gabrielė, zyzusi, kad išsikelčiau iš frype.lt, bei Tomas, netgi užsiprenumeravęs WordPress, ir toliau sėkmingai skaito mano rašliavas frype.lt. Tiksliau, veikia abiem frontais. Refleksas, kai tingit dirbti? 😉
http://www.delfi.lt/news/daily/science/tyrimas-motinos-ir-dukterys-sensta-vienodai.d?id=25140251
Wawaweewa! Mane netrukus po penkiasdešimtojo gimtadienio poliklinikos registratūroje irgi aprėks, kad bandau įlįsti pas gydytoją su kažkokios penkiasdešimtmetės kortele.
O turint galvoje, kad aš, skirtingai negu manoji gimdytoja, saugau savo baltą veidelį ir neketinu nė vienos vasaros praleisti dirbdama paplūdimio gelbėjimo stotyje, tai gal pavyks pasiekti dar geresnių rezultatų 
Pamenu, kad būdama maža labai liūdėdavau, kad esu visai nepanaši į savo gražuolę mamą. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad iš jos paveldėjau sudėjimą (tai gerai), plaukų struktūrą (tai blogai) ir odą (gerai/blogai, priklausomai nuo požiūrio kampo).
Šiandien galų gale susiruošiau apsilankyti nuo penktadienio vykstančiame kino festivalyje “Ad Hoc: Nepatogus Kinas”. Taip, tame, kurį reklaminiuose stenduose atstovauja Jorkšyro terjeras su žydru apdaru ir šūkiu “Yra svarbesnių dalykų”. Taip, tame, kuris turėtų provokuoti apmąstymus ir diskusijas žmogaus teisių tematika. Neatmetu galimybės, kad kiti seansai šį tikslą pasiekė. Tiesą sakant, mano matytas filmas tokių minčių irgi sukėlė, bet šiek tiek iš kitos pusės nei turbūt siekė festivalio organizatoriai.
Taigi, mes su patikimai ciniška Gabijos, Eglės ir Gyčio kompanija pasirinkome rumunų filmą “Nesupraskite manęs neteisingai”. Jis buvo filmuotas psichiatrinėje ligoninėje ir vaizdavo kelis itin sunkius ligonius, iš kurių du žiūrovams kėlė baisiai daug džiaugsmo: šizofrenikas pseudo mokslininkas aiškina, kad gali sustabdyti lietų ir ketina už tai gauti Nobelio premiją, o kitas itin religingas šizofrenikas, kone kiekvieną sakinį pradedantis fraze “Nesupraskite manęs neteisingai, bet…”, primygtinai teigia, jog šiuo pirmojo sugebėjimu netiki ir palieka tokias galias Dievui. Dar buvo vyriškis, visą gyvenimą iš vienos krūvos į kitą dėliojantis akmenis, bei kitas, nuoširdžiai triūsiantis aplink savo likimo draugus, nebesugebančius savimi pasirūpinti.
Nepaisant šių išvardytų veikėjų ar, turbūt būtų taikliau, objektų, jau po pirmų dešimties minučių apėmė jausmas, kad arba filmo kūrėjai neturi ką pasakyti, arba mes per buki, kad suprastume, ką jie nori pasakyti. Ypač slogiai nuteikė scenos iš dušų, kuriose rodomi nuogi neįgalūs žmonės, net nelabai suprantantys, ką čia veikia tie žmonės su kameromis. Toks jausmas, jog buvo tiesiog nusitaikyta į žiūrovo komforto zoną (juk tai “nepatogus kinas”), pernelyg nesirenkant tiems vaizdams pateisinimo. Šokas dėl paties šoko.
Tačiau netgi po to aš dar gal būčiau nurašiusi šį nesupratingumą savo storžieviškumui ir bendram neįsipaišymui į pseudokultūringų hipsterių mąstymą, dėl ko kartais jaučiu šiokią tokią pusiau ironišką kaltę. Bet viską į savo vietas sustatė filmo operatorius, po seanso atsakinėjęs žiūrovų klausimus. Į logišką klausimą “Apie ką šis filmas?” jis atsakė maždaug taip: “Šis filmas yra apie gyvenimą apskritai (vert. past.: apie nieką). Nors jame vaizduojami neįgalūs žmonės, filmas nėra apie juos – jie tiesiog padeda išreikšti bendresnes temas”. Į klausimą “Ar gavote šių žmonių artimųjų sutikimą juos filmuoti?” jis atsakė maždaug taip: “Tik du iš šių žmonių turi šeimas. Kitus filmuoti leido gydytojas”. Na, o į klausimą “Ar šis filmas buvo kokio nors integracijos projekto dalis?” jis atsakė maždaug taip: “Tai buvo kūrybinės laboratorijos užduotis. Mes turėjome sukurti filmą Rytų Europos tematika, tad pagalvojome, kad čia galėtų kas nors pavykti. Ne, prieš atvykdami į ligoninę neturėjome jokio išankstinio scenarijaus”.
Trumpa santrauka: jauni kino menininkai dalyvauja kūrybinėje laboratorijoje, kur gauna užduotį. Pasikrapštę pakaušius nusprendžia “go controversial” ir patraukia į artimiausią psichūškę su viltimi, kad jos pacientai ką nors tokio iškrės. Aštuonias dienas sekioja su kamera neįgalius žmones, įskaitant jiems keičiant sauskelnes, ignoruodami faktą, kad tai yra pats tikriausias žmogaus teisių pažeidimas, nebent Rumunija į tokius reikalus žiūri šiek tiek kitaip negu kitos Europos Sąjungos šalys. Filmavimo metu atsiranda tie du mieli, ginčytis mėgstantys žmogeliai, suteikę filmui nors šiokią tokią prasmę bei pavadinimą. Great success! Na, o pseudogilumą mėgstantys lietuvių kino festivalio organizatoriai šį šedevrą įtraukia į savo programą. Nesupraskite manęs neteisingai, bet nepatogiausias šio kino momentas buvo bandyti suvokti, ar mes su draugais vieninteliai salėje neapsisprendžiame, ar čia garsiai ir nervingai užsikvatoti, ar tiesiog sėdėti grakščiai masažuojant pirštais tarpuakius ir norėti išeiti.
Jau seniai garsėju įpročiu savo mėgstamiausias muzikos grupes, futbolo komandas, aktorius, sienų apmušalus ir daug daug ką rinktis vadovaudamasi tam tikrais estetiniais kriterijais. Esu iš anksto įsitikinusi, kad Guy Ritchie "Šerloko Holmso" adaptacija bus best ever. Manau, jog Liverpool pradėjo pralaiminėti, nes išėjo Alonso, o be Torres jie išvis būtų bejėgiai. Liam man patinka labiau nei Noel. O ar matėt, kaip atrodo UK užsienio reikalų sekretorius?! Tiesa, galiu bandyti gintis aiškindama, jog nuoširdžiai myliu Vincent Cassel ir Tim Roth, o mano grojaraštyje karaliauja Pulp, The Cure ir Amy Winehousel, bet iš patirties žinau, jog tai ne itin padės.
Taigi oficialiai pranešu, kad mano mėgstamiausių grupių sąrašą papildė Mr. Hudson. Daugiausia todėl, kad jų vokalisto balsas primeną Sting, be abejonės.
***
Šiandien per BBC Radio 1 klausytojai dalijosi savo nesėkmingais susitikimais su įžymybėmis. Pasakojimuose figūravo tokios citatos kaip "Do you want a bite of my banana?" ir "Wow, your name is Michael Bubble!". Niekaip negaliu apsispręsti, kuri istorija pati geriausia: Julia Roberts ar Bono.
Pirmoji pasakoja apie klausytojo kelionę viešbučio liftu, į kurį netikėtai įlipo Julia Roberts. Vargšą ištiko stabas, jis nudūrė akis į grindis ir šiaip ne taip išlemeno: "Nice boots…" Julia susikonfūzijusi perklausė: "Excuse me?" Ir tik antrą kartą išspaudęs: "Nice boots…", jis suvokė, kad per surakintus dantis dantis tai skambėjo labai jau panašiai į "boobs".
Antroji istorija nutiko merginai, per Londoną tempusiai milžinišką supakuotą paveikslą, kurį ji ką tik buvo nusipirkusi. Besižvalgydama, kaip čia geriau perėjus per gatvę, ji kažkam tuo paveikslu užvožė, o kai atsisuko atsiprašyti, pamatė Bono. Atsiprašymas virto fraze: "Wow, you’re so short!"
Neturėjau mėgstamiausio radijo laidų vedėjo nuo Tomazo ir Marazo laikų (jei čia būtų Kęstas, tikrai papasakotų nemirtingąją istoriją su dialogu: "Eikit jūs na***!" "Ačiū, jums irgi linkime to paties!" ). Turbūt daugiausia todėl, kad išvažiavau į Rygą, kur radijas sakydavo: 1) "Pareizs laiks – desmit!!!"; 2) "Laika ziinjas!!!"; 3) "European Hit Radio Top 100: divdesmit pieci!!!" Reikia pripažinti, latviškus skaičius išmokom labai greitai, o "laika ziinjas" į atmintį įsigręžė ne prasčiau nei "nakama pietura".
Grįžusi Lietuvon suvokiau, kad radijo kalbos yra toks siaubas, kad ojojoj. Nežinau, ar jie nusivažiavo, ar aš suaugau, bet M-1 Giedriaus Masalskio, Mergaičių ir Tomazo su Marazu blokas buvo neabejotinai puikus.
Dabar vėl turiu mėgstamiausią radijo laidų vedėją, labai derantį prie bendros mano nusigręžimo nuo lietuviškos pop erdvės tendencijos (lietuviška pop erdve, raudok ir drebėk). BBC Radio 1 Jo Whiley yra labai puiki, bet ją išgrūdo iš vėlyvo ryto (Lietuvoje – ankstyvos popietės) laiko, tad dabar mano favoritas yra ankstyvos popietės (Lietuvoje – vėlyvos popietės) plepys Greg James. Man patinka jo humoro jausmas, geraširdiškas krizenimas ir ypač balsas. Tame, kaip jis taria "record", yra kažkas tokio…
Tai štai, šiandien jo kolegė Fearne jam suorganizavo arfos pamoką pas kažkokią Lucindą, kuri grojo Robbie Williams sugrįžimo koncerte. Buvo daug geraširdiško krizenimo. Bet vakar dienos nuotykis buvo įdomesnis: likus penkiolikai minučių iki laidos pabaigos, Greg pareiškė, kad prieš penkiolika minučių pas jį į darbą turėjo ateiti jo mergina, kurią jis turėjo pasitikti apačioje. Bet jis ją… ups, pamiršo. Tad ar klausytojai nebūtų tokie malonūs ir nepaklausytų šios dainos, kol jis eis patikrinti, ar jo mergina vis dar tebėra jo mergina. Po dainos sekė toks tekstas: "Regarding the girlfriend situation… I’ve got good and bad news. The good part is she texted me: "I might run a bit late, don’t wait for me". On the other hand, the text also said: "I’ve just fainted in All Saints". You know, every cloud…"
Manau, jis tiesiog apsimetė, kad mirtinai nesidžiaugia dėl to, kad jo atminties užtemimas liko nepastebėtas.
http://www.mtv.com/videos/misc/447210/open-wide-say-alexa.jhtml#id=1624178
Kai užaugsiu, noriu būti ja. Tiesa, tai gali net pavykti, nes kuo toliau, tuo labiau paauglėju, o ir šukuotis iki šiol nepamėgau. Be to, kadangi esu įsisukusi į nuolatinių peršalimų verpetą, balsas irgi skamba panašiai. Kaip Alexa sakė kitame reklaminiame klipe, "I just heard my own voice and got annoyed…" Tik gąsdinančiai liesa būti tai nenoriu, thank you very much.
***
YouTube man šiandien kaip rekomendaciją išmetė šitą gėrį, kurį buvau jau bepamirštanti:
Kai užaugsiu, noriu tokio vyro. Arba ne. Komikai asmeniniame gyvenime, kiek žinau, ne itin mėgsta juokauti.
Dar truputis:
Atkreipkite dėmesį į žodžius "anger" ir "where you go"…
TEKSTAS:
Mary had a little lamb,
Little lamb, little lamb,
Mary had a little lamb,
Its fleece was white as snow
Everywhere that Mary went,
Mary went, Mary went,
Everywhere that Mary went
The lamb was sure to go
It followed her to school one day
School one day, school one day
It followed her to school one day
Which was against the rules.
It made the children laugh and play,
Laugh and play, laugh and play,
It made the children laugh and play
To see a lamb at school
And so the teacher turned it out,
Turned it out, turned it out,
And so the teacher turned it out,
But still it lingered near
And waited patiently about,
Patiently about, patiently about,
And waited patiently about
Till Mary did appear
"Why does the lamb love Mary so?"
Love Mary so? Love Mary so?
"Why does the lamb love Mary so?"
The eager children cry
"Why, Mary loves the lamb, you know."
Loves the lamb, you know, loves the lamb, you know
"Why, Mary loves the lamb, you know."
The teacher did reply.
INTERPRETACIJA:
Mary’s lamb is obviously COCAINE. White as snow=blow=Tony Montana’s bleeding nostrils. Mary is the pusher who starts snorting coke recreationally before deciding to cash in by selling to her schoolmates. Even though it’s illegal to sell drugs at school, Mary did it anyway 1. because she’s addicted–everywhere she goes, cocaine is not far behind and 2. it makes the other children laugh and play, which only helps her gain ground socially and financially. The righteous teacher tries to intervene by enforcing stricter discipline on the druggies, but after a while, Mr. Narc realizes that he is powerless to curb Mary’s habit and business. When it comes down to it, Mary is too physically dependent. She’s reached the point of no return. The repetitious use of the phrase ‘Mary had a little lamb’ is meant to parallel the vicious repetition of addiction. The message is to remind us of the dangers of getting high on your own supply.
***
Šį šedevriuką atradau, kai kažkada trūko kantrybė bandant suprasti, apie ką ūkauja Arctic Monkeys dainoje "Potion Approaching", ir pabandžiau rasti kitų gerbėjų mintis ta tema. Didžioji diskusija virė dėl to, ar ta daina apie seksą, ar apie LSD. Mano pacituotas interpretatorius laikėsi minties, kad apie seksą.
Beje, aš tokias tiradas mėgdavau rašyti kokioje vienuoliktoje klasėje, įkvėpta literatūros pamokų beviltiškumo. "Du gaideliai" interpretacija, kurioje mažiausiai po kartą buvo pavartoti terminai "transcendencija" ir "sąmonės srautas", dar ir dabar visa nublukusi kabo ant sienos virš mano rašomojo stalo Kaune. Kiek pamenu, pagrindinė "Du gaideliai" tema, pasak vienuoliktokės Tervydytės, buvo darnios pilietinės visuomenės skatinimas, ar panašiai. Bet, gerai pagalvojus, "Du gaidelius" su "Lucy in the Sky with Diamonds" susieti neturėtų būti itin sudėtinga.
Be pavadinimo 