Dar vienas savaitgalis

Nepaisant visų Vyto įtarimų, prie savaitgalio aprašymo prisėdu tik 17:32. Darbas žmogų puoštų, jei žmogus būtų dirbęs, o ne klausęs Dizzee Rascal bei ėjęs pirkti itališkos duonos.

Taigi, savaitgalis.

Penktadienis
Buvo įgyvendinamas planas “Įkurtuvės Nr. 2 + pažintis su Banzai”. Kadangi vakaras turėjo būti įtemptas, užsiminiau chebrai, kad šįkart įvairovės dėlei gal nevertėtų vėluoti visa valanda. To pasėkoje Akvilė atėjo vėluodama nebe dešimčia minučių kaip į gimtadienį, o cielom penkiolika, ir vis tiek rado mane vienišą rymančią su taure vyno su žvyneliuota palaidine ir be kelnių. Bet su burbuliuotom kojinėm, apie kurias Gabrielė vėliau pasakė: “Taip taip, aš jas pastebėjau, bet nusprendžiau nekomentuoti…”

Dar už penkiolikos minučių netikėtai ankstyvai pasirodė Imbrasas su antrąja puse. Vos suorganizavom jiems gėrimus, prisistatė Igniukas, kurio pastarieji du aktyviai laukė, nes jis turėjo dovanas. Dovanos pasirodė besančios trys pakabos bei lesyklėlė/ėdžios/batų lentynėlė (cit. “Buvau pas Rustę svečiuose ir pagalvojau, kad joms čia labai trūksta ėdžių!” ). Šiuo metu aktyviai naudojame ėdžias batams susidėti, bet spinta nuo to vis tiek nifiga nepatuštėjo. Beje, jei jau prakalbom apie dovanas, tai turim ir dvi labai geras taures vynui nuo Akvilės (nes šiaip vynas pas mus tradiciškai geriamas iš šampano taurių).

Iki devintos mus apsilankymu pagerbė ir Laurynų šeimyna, o komfortą mėgstantis Arnas migom perkraustė tūsą iš virtuvės ant svetainės sofų. Po pusvalandžio blevyzgų mano kuklią buveinę galų gale pasiekė ir užsimiegojusi Gabija, kuri su gėdos kepure buvo pasodinta ant gėdos kėdės. Žodžiu, normaliai.

Apie vienuoliktą, pražiopsoję Banzai vykusias kendo ir visokias kitokias kovas, bet užtat pakalbėję apie tai, kuo kūdikiai skiriasi nuo lervų, apie Algį Ramanauską bei apie temą, kuri dažnai iškyla mūsų diskusijose kaip natūraliai kelianti daug džiaugsmo, – Arno barzdą, – patraukėme Banzai link. Pakeliui pametėme kelis dalyvius, ir bent jau Gabija to gailisi clip_image001

Banzai buvo baisiai daug žmonių, Arno kolega-salsos maniakas-manęs ir Mildos persekiotojas, vyriškis vilkintis tik juodą triko, sportbačius, akinius ir krūtinės gaurus, kokteilis “Master Blaster”, minimum po tris “Smack My Bitch Up” ir “Voodoo People” mixus, lakstymas gatvėje trumpom rankovėm (dabar mano gerklė aktyviai man tai primena) ir stebėjimas, kaip gražiai galima šokti ant baro. Ai, dar Imbraso trauma, kurios aš taip iki galo ir nesupratau.

Žinoma, buvau eilinį kartą namie palikusi raktus, tad eilinį kartą 3:30 ar panašiai skambinau Snežanai. Gerai, kad ji nesimuša.

Šeštadienis
Su Gabija traukėme į Litexpo vykstančią Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalę. Visai nieko, reikia pastebėti: nuo idėjų trūkumo Lietuvos dailė artimiausiu metu nemirs. Žinoma, reikia pastebėti ir tai, kad aš ir toliau nežinau nė vienos lietuvių dailininko pavardės, bet negali gi žmogus atsiminti visko.

Bent įsimintiniausių menų pavadinimus pamenu. Tai moters mėlynais plaukais atvaizdas su fone įpaišyta salotine spalva, kuri visai gerai derėjo su mėlyna. Tai vadinosi “Išėjimas”. Dar buvo nuostabus mažo juodo kūdikėlio, apsupto įvairiausių baltųjų vakariečių kultūros ikonų veidais, portretukas, pavadintas “Obama”. Dar buvo kažkas nenusakomai dryžuoto ir su drambliu, kas vadinosi “Trauminis atvaizdas Nr.2”. Mane, kaip pagal pašaukimą literatę, kai kurių paveikslų pavadinimai žavėjo kur kas labiau nei turinys. Pavyzdžiui, “Odė prarabui Egidijui”, sukurta mano vienintelio žinomo šiuolaikinio lietuvių dailininko, Vilmanto Marcinkevičiaus.

Gabija įsimylėjo pieštukais pieštą briedžio galvą, kurios pavadinimas kažkaip siejosi su snobizmu. Bet labai piktinosi darželinuko stiliaus paišaliojimais, kuriais kažkoks menininkas kovojo prieš… nežinau prieš ką, bet prieš kažką kovojo. O, prisiminiau patį geriausią pavadinimą – “Išgyvens tik <…> prekiaujantys neandartaliečiai triušių kostiumais”. Turinys atitinkamas. Gabija, kuo jis ten prekiavo?

Įspūdingiausias eksponatas (pavadinimo nepamenu) buvo trys žmonių figūros, suvyniotos į juodus plastikinius maišus ir apsuktos virvėmis. Jos ramiai sau gulėjo vidury parodų salės, tačiau viena iš jų reguliariai pasisukdavo. Nupušti iš išgąsčio galima. Aš bijojau prie jų eiti net ir žinodama, kad tas velnio lavonas judės. Įdomu, kiek vaikų jis pravirkdė.

Po poros valandų vaikščiojimo po meno dirvas pareiškiau Gabijai:
– Man šalta, noriu miego, noriu valgyti ir kojos nelaiko. Ką tai turėtų reikšti?
– Atėjai į šiuolaikinio meno parodą… – giliamintiškai reziumavo Gabija.
Negaliu nesutikti. Košmaras, kaip ten buvo šalta.

Valgyti nuvažiavome ne kur kitur, kaip į Banzai. Matyt, darbo vietą kaip tik neseniai buvo pasiekęs barmenas Valdas pagirių perkreiptu veidu.
– Kaip rytas? – paklausiau ignoruodama faktą, kad jau po keturių.
– Labai geras, – atsakė jis. – Jei paatvirauti, tai achujienas rytas.

Pavalgėme skaniai ir daug. Jų padavėja Estera labai graži – jos veide visą laiką gyvena tokia spindulinga budistinė šypsena.

Šeštadienį baigiau su Snežana drybsodama ant sofos, gerdama vyną su alyvuogėmis ir sūriais bei žiūrėdama VH1 topą “Best of the 90s”. Ot prisiminėm mokyklos laikus…

Advertisements

One response

  1. Atgalinis pranešimas: Grįžtame prie meno « Be pavadinimo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s