Nesupraskite nepatogaus kino neteisingai

Šiandien galų gale susiruošiau apsilankyti nuo penktadienio vykstančiame kino festivalyje “Ad Hoc: Nepatogus Kinas”. Taip, tame, kurį reklaminiuose stenduose atstovauja Jorkšyro terjeras su žydru apdaru ir šūkiu “Yra svarbesnių dalykų”. Taip, tame, kuris turėtų provokuoti apmąstymus ir diskusijas žmogaus teisių tematika. Neatmetu galimybės, kad kiti seansai šį tikslą pasiekė. Tiesą sakant, mano matytas filmas tokių minčių irgi sukėlė, bet šiek tiek iš kitos pusės nei turbūt siekė festivalio organizatoriai.

Taigi, mes su patikimai ciniška Gabijos, Eglės ir Gyčio kompanija pasirinkome rumunų filmą “Nesupraskite manęs neteisingai”. Jis buvo filmuotas psichiatrinėje ligoninėje ir vaizdavo kelis itin sunkius ligonius, iš kurių du žiūrovams kėlė baisiai daug džiaugsmo: šizofrenikas pseudo mokslininkas aiškina, kad gali sustabdyti lietų ir ketina už tai gauti Nobelio premiją, o kitas itin religingas šizofrenikas, kone kiekvieną sakinį pradedantis fraze “Nesupraskite manęs neteisingai, bet…”, primygtinai teigia, jog šiuo pirmojo sugebėjimu netiki ir palieka tokias galias Dievui. Dar buvo vyriškis, visą gyvenimą iš vienos krūvos į kitą dėliojantis akmenis, bei kitas, nuoširdžiai triūsiantis aplink savo likimo draugus, nebesugebančius savimi pasirūpinti.

Nepaisant šių išvardytų veikėjų ar, turbūt būtų taikliau, objektų, jau po pirmų dešimties minučių apėmė jausmas, kad arba filmo kūrėjai neturi ką pasakyti, arba mes per buki, kad suprastume, ką jie nori pasakyti. Ypač slogiai nuteikė scenos iš dušų, kuriose rodomi nuogi neįgalūs žmonės, net nelabai suprantantys, ką čia veikia tie žmonės su kameromis. Toks jausmas, jog buvo tiesiog nusitaikyta į žiūrovo komforto zoną (juk tai “nepatogus kinas”), pernelyg nesirenkant tiems vaizdams pateisinimo. Šokas dėl paties šoko.

Tačiau netgi po to aš dar gal būčiau nurašiusi šį nesupratingumą savo storžieviškumui ir bendram neįsipaišymui į pseudokultūringų hipsterių mąstymą, dėl ko kartais jaučiu šiokią tokią pusiau ironišką kaltę. Bet viską į savo vietas sustatė filmo operatorius, po seanso atsakinėjęs žiūrovų klausimus. Į logišką klausimą “Apie ką šis filmas?” jis atsakė maždaug taip: “Šis filmas yra apie gyvenimą apskritai (vert. past.: apie nieką). Nors jame vaizduojami neįgalūs žmonės, filmas nėra apie juos – jie tiesiog padeda išreikšti bendresnes temas”. Į klausimą “Ar gavote šių žmonių artimųjų sutikimą juos filmuoti?” jis atsakė maždaug taip: “Tik du iš šių žmonių turi šeimas. Kitus filmuoti leido gydytojas”. Na, o į klausimą “Ar šis filmas buvo kokio nors integracijos projekto dalis?” jis atsakė maždaug taip: “Tai buvo kūrybinės laboratorijos užduotis. Mes turėjome sukurti filmą Rytų Europos tematika, tad pagalvojome, kad čia galėtų kas nors pavykti. Ne, prieš atvykdami į ligoninę neturėjome jokio išankstinio scenarijaus”.

Trumpa santrauka: jauni kino menininkai dalyvauja kūrybinėje laboratorijoje, kur gauna užduotį. Pasikrapštę pakaušius nusprendžia “go controversial” ir patraukia į artimiausią psichūškę su viltimi, kad jos pacientai ką nors tokio iškrės. Aštuonias dienas sekioja su kamera neįgalius žmones, įskaitant jiems keičiant sauskelnes, ignoruodami faktą, kad tai yra pats tikriausias žmogaus teisių pažeidimas, nebent Rumunija į tokius reikalus žiūri šiek tiek kitaip negu kitos Europos Sąjungos šalys. Filmavimo metu atsiranda tie du mieli, ginčytis mėgstantys žmogeliai, suteikę filmui nors šiokią tokią prasmę bei pavadinimą. Great success! Na, o pseudogilumą mėgstantys lietuvių kino festivalio organizatoriai šį šedevrą įtraukia į savo programą. Nesupraskite manęs neteisingai, bet nepatogiausias šio kino momentas buvo bandyti suvokti, ar mes su draugais vieninteliai salėje neapsisprendžiame, ar čia garsiai ir nervingai užsikvatoti, ar tiesiog sėdėti grakščiai masažuojant pirštais tarpuakius ir norėti išeiti.

Reklama

3 responses

  1. Štai vieno iš organizatorių atsakymas 🙂
    Gediminas Andriukaitis:
    Festivalio organizatoriai yra labai geros nuomones apie sie filma. Neveltui jis viename garsiausiu Europos dokumentiniu filmu festivalyje Leipcige (DocLepzig) pelne pagrindini priza. Is tiesu, filmas nera vienareiksmiskas, buvo kritikuotas del “vojerizmo“ ir pan. Taciau mano nuomone, filmo kurejai stengesi perteikti zmoniskumo jausma, esanti tarp zmoniu su negalia. Kai kurios scenos yra pakankamai atviros. Taciau kaip ir kalbejo filmo operatorius, montuojant jos paliktos samoningai, parodant, kaip vienas neigalusis pasiauokjanciai rupinasi kitais. Del zmogaus teisiu pazeidimo as negaliu komentuoti, nes kokie leidimai buvo gauti ir kas juos isdave as nezinau.

  2. Taip, tai buvo vienas iš nedaugelio operatoriaus atsakymų, privertusių su palengvėjimu atsidusti. Nes tikrai bijojau, kad dušo scenų paaiškinimas bus toks pat beviltiškas, kaip ir priežastys, dėl kurių šis filmas apskritai sukurtas.

    O tai, kad “žmogaus teisių kino festivalio“ organizatoriai negali komentuoti apie galimus žmogaus teisių pažeidimus viename iš jų programos filmų, yra labai gilus liūdesys.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s