Klajonės po pop kultūrą

Vakar iki 01:40 (tiksliau, jau šiandien) žiūrėjau puikų filmą. Tokį puikų, kad, nors pradžioje mąsčiau pažiūrėti iki 24:00 ir eiti miegučio, nesugebėjau prisiversti. Nepadėjo net detalus įsivaizdavimas, kaip atrodysiu ryte mušdama savo vargšą mobiliaką, švelniais paukščiukų garsais bandantį išversti mane iš lovos.

Filmas buvo ne kas kitas, o “Snobo nakties“ rubriką išdidžiai atstovavęs Jean-Pierre Jeunet “Ilgos sužadėtuvės“. Kurį dar galima būtų pavadinti “Amelijos“, “Mis Marpl“ ir “Gelbstint eilinį Rajaną“ mišiniu frankofilams. Kuriame netgi Jodie Foster gavo progą pademonstruoti sklandžios prancūzų kalbos įgūdžius ir “Oskaro“ vertą sugebėjimą suvaidinti, jog vyro glamonės jai teikia malonumą. Kuriame išsijuosusios prancūziškumą į visas puses sklaidė dvi šio meno meistrės Audrey Tautou ir Marion Cotillard (praeitą sekmadienį iki išnaktų žiopsojau “Edith Piaf“, tad dabar esu mirtina pastarosios gerbėja). Ir kuriame nekaltai lūpytes papūtęs su raudona vilnone pirštine lakstė Gaspard Ulliel (koks velnias jį nešė į “Hanibalo“ galerą?).

Jean-Pierre Jeunet yra grožio ir gėrio genijus, faktas kaip blynas (beje, bent jau Prancūzijoje neseniai pradėjo rodyti jo naujausią filmą “Micmacs à tire-larigot“, kuris, bent jau pasak IMDb, irgi baisiai geras. Gal ir iki Lietuvos kaip nors ateis). Jeunet fantastiškas sugebėjimas žaisti skaitmeninio formato teikiamomis spalvų galimybėmis bei montažu ir niekaip neišsemiama vaizduotė mažoms, bet reikšmingoms detalėms išskiria jį iš visų begalinių tūkstančių reikšmingų ir nelabai šiais saviraiškai palankiais laikais kuriančių režisierių.

Žinoma, daugybė gerbėjų ir kritikų šį filmą vadino “Amelijos“ klonu, bet tai tik rodo jų pačių paviršutiniškumą, pasireiškiantį checklisto principu: Jean-Pierre Jeunet – check, Audrey Tautou – check, ryškūs spalviniai tonai – check, romantika – check, subtili komedija – check. Kažkaip niekas niekada nekaltina Quentin Tarantino už tai, kad visuose jo filmuose daug keikiamasi, kalbama apie Madonną, bigmakus ir panašų mėšlą, o ta vargšė kamera, kažkada seniai įstrigusi kažkokios mašinos bagažinėje, irgi visada stabiliai gauna darbo. Beje, aš dievinu Tarantino, jei kartais pamanėte, kad aš čia ant jo ką nors negero bandau pasakyti.

Tai štai, “Ilgos sužadėuvės“ yra ne mažas ir mielas filmukas apie mergaitę, kuri pati nežino, ko nori, o pats tikriausias epas apie mergaitę, kuri puikiai žino, ko nori, ir to nori taip stipriai, kad jos atkaklumo nesugebėtų palaužti jokia kliūtis. Ir apie karo siaubą, į kokį, mano manymu, reikėtų pasiųsti kiekvieną politiką, kuris iš savo patogaus fotelio dalina įsakymus apie papildomų pajėgų dislokavimą. Ir apie didelę kaip pasaulis meilę su M raidėmis ir albatrosais. Ir apie paštininką, mokantį labai šauniai važinėti dviračiu.

***
Pažiūrėjusi į Gaspard Ulliel, prisiminiau nuostabaus grožio “Longchamp“ rankinių reklamas su juo ir Kate Moss.
Kate Moss & Gaspard Ulliel for Longchamp

Klasikinė femme fatale ir boy toy dermė. Gyvenime nebūčiau atkreipusi dėmesio į kažkokią rankinių firmelę, jei ne šios reklamos. Uch, gražu.

***
Na, ir, kadangi nuo “Ilgų sužadėtuvių“ per Gaspard Ulliel sklandžiai persikrausčiau prie Kate Moss, pagrosiu jums puikią kaip oranžinis taškuotas sijonas Pete Doherty dainą:

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s