Garbingos sukakties proga…

“Galvoju, kad jam labai tiktu koks nors storas inspirational albumas: 100 vietu, kur reikia nukeliauti per gyvenima, ar panasiai”, parašiau aš Vytui K. dieną prieš Tomazo gimtadienį.

“Palaikau, ypac atsizvelgiant i tai kad pastaruoju metu tampa vis labiau sentimentalus”, atrašė Vytas. Tad vakar visą vakarą mudu prunkštėm ir iš to, kaip juokinga vadinti mūsų mylimą cinišką machinatorių Tomuką sentimentaliu, ir iš to, kad tai yra absoliuti tiesa. Tiesiog kaip koks nusenęs gangsteris arba Robert De Niro veikėjas “Stardust” (bet, ginkdie, ne “whoopsie”). Beje, turbūt todėl mes taip gerai ir sutariam: juk taip gera nuoširdžiai džiaugtis gražiais dalykais, mylimais žmonėmis, mėgstamais daiktais (nors jis galiausiai atsikratė senąja pederastke!) ir geraširdiškai numoti ranka, jei kas iš to bando šaipytis.

Vakarėlio formatas buvo įdomus. Tarkime, niekad nemaniau, kad kada nors išsipuošiu išsiblizginsiu, apsiausiu jau legendiniais virstančius aukštuosius kablus, pasikišiu po pažastim kokius 5 kg sveriančią knygą, įvyniotą į labai gražų žalią popierių, išsikviesiu taksi ir sakysiu: “Į “Akropolį”!” Kaip kažkas kažkur rašė, Viešpaties keliai nežinomi. Žo, viskas prasidėjo nuo pokerio, ruletės ir žaidimų automatų pagrindų “Olympic Casino”. Kas tapo pagrindine priežastimi, kodėl Legendinis Gediminas buvo be merginos. “Įdomybės tokios, kad mano vieno draugo merginai aštuoniolika, o kito – trisdešimt trys…”, dalykiškai pralinksmėjęs šnipštelėjo man Tomas, charakteringai skėsteldamas rankomis, atseit “tokie tie bajeriai”.

Mudvi su Tomo Eduku (mažybinis Editos pavadinimas) per kazino etapą prasinešinėjom labai solidariai žvygaudamos iš juoko, neskaitant to vieno nesusipratimo, kurio metu didžioji dalis jos pokerio žetonų nutūpė manosiose krūvelėse. “Aha, DRAUGE, aišku, kas tau gyvenime svarbiausia…”, pro graudžiai surauktą veidelį kikeno Edita, nepamiršdama man to priminti kas pusvalandį, kad netyčia per daug neatsipalaiduočiau. Reziumė: pokeris man patinka, kaip ir visi kiti būdai leisti laiką su draugais. Neįsivaizduoju, kad man kada nors ateitų į galvą žaisti jį su nepažįstamais žmonėmis sportinio ar pasipelnymo intereso vardan. Ruletė yra šūdas. Žaidimų automatai yra išvis EPIC FAIL. Ot tai, mygtuką spaudinėti – tai atrakcija!

Po kazino gimtadienio šventimas “Akropolyje” buvo perkeltas į “Pizza Jazz”, kur susistūmėme pusę visų staliukų ir aktyviai aptarėme galimybę kitąmet Tomą sveikinti “McDonald’s”, su kepurėlėm ir kitais atributais. Na, ir galiausiai veiksmas užsibaigė “Woo”, kur Tomazas susiraukęs siurbčiojo neįmanomo aštrumo “Bloody Mary” ir burbėjo: “Va todėl aš ir norėjau eiti į “Mojito naktis”. Ten įėjimas nemokamas, o nuo muzikos neima permušinėti širdies stimuliatorius…” Bet buvo linksma.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s