Rytinis grojaraštis sav. 51 ir kitos įdomybės

Pirmadienis buvo Diena Be Muzikos. Buvo kilęs menkas noras pasiklausyti Hird “Getting Closer”, bet kažkaip neprisiruošiau.

Antradienis

Trečiadienis. Vienintelė mano miegą lydėjusi padori daina per visą savaitę.

Ketvirtadienis

Penktadienis

***

O vakar buvau dideliame gėryje. Ypatingai dideliame, trukusiame tris valandas ir kainavusiame labai daug milijonų dolerių. Avatar vadinasi tas gėris, ir pati nesuprantu, kaip sugebėjau su kolegom ir dar keliais šimtais entuziastų jį pažiūrėti, jei pasaulinė jo premjera šiandien.

Žodžiu, situacija tokia. Holivudo epams tradiciškai atleistina už mirtinai nuspėjamą siužetą, nes tikrai originalūs ir vėlesnių kartų scenaristus įkvepiantys siužeto vingiai paprastai būdingi mažesniems, “independent” filmeliams. Tokiems mažiukams kaip Pulp Fiction, Psycho, Memento ir pan. Jei pagavote mano mintį, Avatar eigą ir baigtį galima buvo mintyse preciziškai suprojektuoti maždaug po pirmos iš trijų valandų, o patyrę kinomanai tai galėtų atlikti ir greičiau. *POSSIBLE (though improbable) SPOILERS AHEAD* Geriečiai myli gamtą, blogiečiai šaudo ir viską išpardavinėja, geriečiai gražūs, blogiečiai nelabai, geriečiams viskas gerai maždaug pusę filmo, tada blogiečiai viską užkariauja, o geriečiai, patyrę daug baisių aukų, galų gale nugali.

Bet ką tokio dydžio ir įmantrumo filmai visada turi, tai sugebėjimą visiškai užvaldyti žiūrovo vaizduotę. James Cameron sukūrė ištisą pasaulį, apimantį viską nuo vešlios ir jokiame žemiškame kontintente neegzistuojančios augmenijos bei ore plevenančių medūzėlių iki mėlynodžių milžinų rasės religijos ir mitologijos simbolių. Kompiuterinės grafikos ir specialiųjų efektų meistrai tai dieviškai gražiai nupiešė, o 3D akiniai suteikė galimybę kiekvienam pajusti šuolio nuo krioklio (o taip, ši klišė irgi panaudota), skrydžio ant velniško šlykštumo padaro kupros ir panikos mūšio lauke potyrius. Kompiuteriniai padarai laksto tarp tikrų žmogelių taip natūraliai, kad galiausiai jau visai lengva patikėti, jog Cameronas juos sukūrė mėgintuvėlyje ir išaugino kur nors Sibiro glūdumoje tūnančioje slaptoje laboratorijoje.

Galiausiai, nors ir kaip aš nemėgčiau scenarijaus klišių, ši istorija visgi yra puiki. Pasakojimas apie paslaptingo grožio, harmonijos ir dvasingumo karalystę bei amžina viltis, kad gėris galiausiai nugali blogį, yra vienas labiausiai vykusių būdų panaudoti tai, kad Holivude yra gero.

Tik vienas didelis minusas. Aš mėgstu ironiją, bet kai paskutinėje šio stebuklingo filmo scenoje uždainavo Celine Dion Leona Lewis… Oi.

***

Šiandien žiūrėjau interviu su Guy Ritchie. Man rodos, žodis “bloke” buvo sukurtas specialiai šiam žmogui. Mintis, kad tas plikai skustas gerų akių ir britiškos fizionomijos vyrukas su cockney akcentu ir Simon Cowell stiliaus megztuku bei siaurėjančiais džinsais galėjo gan nemažai metų prabūti vedęs garsiausią ir įtakingiausią pop pasaulio moterį, man tiesiog taiso nuotaiką. Mūsų Žemėje dar būna gerų dalykų.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s