Kalėdos ir grojaraštis sav. 52

Na, mielieji, sveikinu jus visus su beprabėgančia didžiausia metų švente, kurią ateiviams arba neatrastoms Amazonės džiunglių gentims turbūt reikėtų aiškinti taip: “Mėnesį visose parduotuvėse ir kavinėse skamba dzindziliukai, skatinantys pirkti dovanas, o daugumos butų langai apkabinėjami šviečiančiomis lemputėmis, tada dvi dienas gaminamas maistas, tada šeima susirenka prie stalo, daug valgo ir per pertraukėles pykstasi, o kažkuriuo metu vyksta apsikeitimas dovanomis su šūksniais: “Wow, nerealu! O… kas tiksliai čia yra?” Tokiu būdu krikščioniškoji civilizacija švenčia mitinę savo nekaltuoju būdu pradėto dievo gimimo dieną. Kodėl nekaltuoju? Em, matot, krikščionys kreivokai žiūri į seksą – kartais net naujos gyvybės pradėjimas šios nuodėmingos veiklos nepateisina… Jei atvirai, tai prieš porą tūkstančių metų viena moteris turėjo tiek išradingumo ir charizmos, kad savo priešvestuvinį prisidirbimą sugebėjo užkrauti ant pečių kartų kartoms.”

Kita vertus, neįsižeiskite, jei Kalėdos jums visgi patinka. Turbūt jūsų šeimoje būna mažiau isteriško valgio gaminimo ir daugiau nuoširdaus buvimo drauge, kas, mano galva, visai pateisintų šitą kasmetinį komercijos karnavalą. Vis dėlto tas spragsinčio židinio, karšto vyno, megztinių su elniukais ir šeimyninio juoko vaizdinys yra gėris.

Manoji giminė labiau primena Saturday Night Live etiudus su šeimos nariais, sėdinčiais prie stalo kaip ant adatų ir nuo menkiausios frazės purkštaujančiais vieni kitiems į akis. Mes su broliu tokiu atveju prisiimame pačius linksmiausius vaidmenis: du stebėtojai, patogiai atsilošę kėdėse su ant krūtinių sukryžiuotomis rankomis, reguliariai apmėtantys kitus scenos dalyvius ironiškų replikų dozėmis. Panašiai kaip užkadrinis balsas Guy Ritchie filmuose. Daugiausia laimės mums kelia mamos frazė “Ir išvis, ko tu čia ginčijiesi dėl nesąmonių?…” Tada jau tik kelių sekundžių klausimas, kol pasigirs kurio nors iš jos atžalų reziumė: “… paklausė Tervydienė…” Apskritai, juokiasi-puodas-kad-katilas-juodas tipo situacijos mūsų giminės šventėse liejasi kaip iš gausybės rago.

[Ką tik priėjo brolis, pažiūrėjo per petį ir klausia: “Ką čia rašai?” “Eik iš čia,” sakau. “Tu man trukdai”. “Tai gerai. Kame bėdos?” Piktas gyvūnas iš jo išaugo.]

Kitas paprastas, bet efektyvus džiaugsmo šaltinis buvo mūsų 78-erių senelis. Milžiniškais tempais augantis pusbrolis donavo jam savo senus džinsus, kuriuos tiksliausiai galima būtų apibūdinti kaip “lenarai”, jei pamenate tą seną blogą terminą. Baisūs, platūs, su krūva lopų, antsiuvų ir užrašų. Netikrinau, ar kuris nors iš jų buvo iš F raidės. Žo, apsimovė senelis tuos džinsus, užsitraukė iki pažastų (kelnės, kurios neleidžia jam atlikti šio manevro, nėra laikomos kelnėmis) ir visas šelmiškai kikendamas atėjo pasidemonstruoti. Vaizdas žodžiais nenupasakojamas. Brolis pastatė jį prie eglutės, kurią prieš tai pakrikštijo “asocialia” (kadangi buvo maža, kreiva, pusplikė ir senelio pastangomis įsodinta į kažkokį aprūdijusį puodą), ir padarė keletą nuostabių kadrų, kurių, gaila, man nedavė. Senelis visą tą laiką patenkintas krizeno. Tetos reziumė buvo sekantis: “Kai nueisi į tvartą, karvės išsigąs”.

[“O tai kas tą tavo nesąmonę skaito? Nori pasakyti, kažkam įdomu, ką tu rašai? Nesuprantu…” Čia vis dar brolis.]

Visgi viena iš tiesų stebuklinga akimirka mus šiemet ištiko. Aš gavau dovanų patefoną (išsizyziau pagal visas kaprizingų paauglių taisykles, nors pabaigoje jau buvau praradusi viltį ir tikėjausi kokio nors “Akropolio” čekio). Kol apšalusi glostinėjau savo naująjį turtą, iš tos laimės net neišmanydama, ką su juo veikti, brolis nukūrė į palėpę paieškoti plokštelių. Rado 1982 m.  “Melodijos” išleistą tarybinio džiaziuko rinkinį, atitempė žemyn, ir, kurį laiką pasigalynėjus su krūva mygtukų ir svirtelių, pavyko jį paleisti. Ir, visų nuostabai, iš tos apdulkėjusios ir jau beveik palaidotos plokštelės pasigirdo skaidri ir netgi labai gyvybinga melodija. Sėdėjome visi aplink, suspaudęs delnus tarp kelių, palinkę į priekį ir klausėmės jaunos Pugačiovos balso. Gražu, net silpna.

Kitą dieną užsiropščiau į palėpę paieškoti dar plokštelių, bet nieko gero neradau. Tik nenusakomo mėlynumo mamos jaunystės rankinuką, kuris porą artimiausių mėnesių garantuotai bus mano mėgstamiausias.

***

Šią savaitę muzikine prasme mano rytai buvo gražūs. Ypač antradienis – visiškai tobula daina.

Pirmadienis

Antradienis

Trečiadienis

Ketvirtadienis

Penktadienis

Reklama

11 responses

  1. Gražuole, mėlynrankinuke, patefono savininke 😉 gal gali būti tokia nuostabi ir gera ir pranešti, kokie Tavo planai Naujakui? 🙂

  2. Oj, žinomas daiktas – tarkis tarkis 🙂 Mes kantriai laukiam 😉 (jei ką, galiu pasiūlyti savo pagalbą ruošiantis vakarui, nuo maždaug kokios 19 val sausio 31 d. 😉

  3. Gerai, kai naujakui nuo sausio 31 ruoštis pradedama… 🙂

    O palėpė ir senienos iš ten su Kalėdom kažkaip gerai derinasi, kaip ir brolio komentarai.

  4. ruste, panašu, kad man teks konkuruoti su tavim dėl lankytojų 😀 dėl trečiųjų šalių įtakos (kitaip sakant, dėl to, kad pasiūliau savo butą živilės (dabar jau ir mano) draugų chebros tūsui) aš šventę švęsiu namuose, užuot lankęsis tavojoje.

    • O, tai gal tavo bute galima gerinti gimtadienio metu turbūt užfiksuotą lankytojų skaičiaus rekordą? Nes pas mane kažkokie neaiškumai dėl Snežanos ir jos chebros vyksta…

  5. o pas mane gali kitais metais užsukti plokštelių – šeimininkai jų daugybę turi, paskolinčiau kuriam laikui jei ką išsirinktum.

  6. Atgalinis pranešimas: Rytinis grojaraštis 5 sav. « Be pavadinimo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s