Suvestinė

Ir ką gi mes čia turime bepasibaigiančius? Ogi 2009-uosius, kuriuos Lietuva prisimins kaip A. Kubiliaus nemėgimo, o pasaulis – kaip B. Obamos mėgimo, o po to nemėgimo ir M. Jacksono mirimo metus.

Aš juos prisiminsiu kaip labai ryškius kažkokios spalvos Jaučio metus. Todėl, kad pati esu gimusi Jaučio metais, tad vieną gražią sausio pabaigos dieną mama atsiuntė žinutę: “Sveikinu su oficialiai prasidedančiais Jaučio metais!”, o tos pačios dienos vakare aš jai visa girta paskambinau ir iškūkčiojau, kad mane atleido iš darbo. Beje, iš istorinės perspektyvos žiūrint matau, jog tas atleidimas buvo geriausias man šiemet nutikęs dalykas, kurį savo svarba galiu drąsiai statyti šalia pakliuvimo į SSE Riga smegenų malimo mašiną. Būtent po to aš apturėjau keturis puikius pavasarinių atostogų mėnesius, sužinojau, kad turiu nuostabių ir visada manimi rūpintis pasirengusių draugų, ir suvokiau, kad daugiau niekada nelaikysiu savęs marketingo specialiste, nes tai yra beprotiškai beprasmiškas užsiėmimas. Blogiau nebent dirbti banke ar kitokiu būdu gyventi Excelyje.

Dar šie metai nusinešė velniop dvidešimties metų senumo įsitikinimą, jog aš nesu kūrybinga. Nuoširdžiai smagu prasukinėti galvoje savo gyvenimo juostą ir stebėti, kaip judėjau nuo šimtaprocentinės tikslinių mokslų atstovės mokykloje prie gerokai skaičiais nusivylusios ir organizavimo meną prisijaukinti bandžiusios studentės, kol galų gale maloniai susisukau tekstų kūrėjos-kultūros kritikės-pačiai sau fainos valkatėlės kailiuke. Vis dar norėčiau pastudijuoti vaidybą, bet ne Lietuvoje.

Tai buvo nuostabios muzikos metai. Mano pirmasis “Heineken Open’er”, daugybė laisvo ir garsais persunkto laiko pavasarinių atostogų metu, aštuonių dalių “Beatles Anthology”, NME.com, beprotiškai išsiplėtusi duombazė galvoje. Galiausiai, daug metų sistematiškai vogusi muziką, aš taip ją įsimylėjau, kad jau turiu patefoną ir keturias pirmąsias myluojamas čiūčiuojamas plokšteles, iš kurių dvi tiesiog skaudžiai geros (Kardiofonas “Kalėdų eglutė” ir Joy Division “Unknown Pleasures”), o viena – netgi pačios nusipirkta (Joy Division). Beje, labai rekomenduoju parduotuvę “The Lonious” (clever, innit?) ir jos pamišusį dėl muzikos savininką, su kuriuo mes tiesiog žaibiškai susidraugavome. “Kaifuok,” palinkėjo jis man išeinančiai iš jo rūsio su juodu kvadratiniu voku po pažastim.

Dabar prasidės the girly stuff: šiemet taipogi atradau Alexą Chung, kuri mane įtikino, kad pasąmonėje jausti kaltę už tai, kad mėgsti vilkėti nesąmones, yra visiškai neprivaloma (sorry, mama). Manau, panelė Chung yra dar vienas įrodymas, kad Alex Turner yra fucking genius, tik galėtų jai daugiau valgyti duoti. Dar jos dėka pusę šių puikių metų išvaikščiojau su vis kur nors pašonėje bandančiais susigarbanoti kirpčiukais bei nugalėjau savo didžiąją gyvenimo dalį trukusią neapykantą trumpiems sijonams, t.y. pradėjau megztinius, marškinius ir palaidines nešioti vietoje suknelių. Jos dėka vakar Snežana vos infarkto negavo, parduotuvėse bandydama man įpiršti matuotis sukneles, su kuriomis atrodyčiau ne tik prikolnai, bet ir nestorai, proporcingai bei šiek tiek gal seksualokai. Sunkus darbas. Galiausiai ji numojo ranka ir pasiskundusi, kad turi dar baisiai daug reikalų, paliko mane vieną. Apsidžiaugiau ir jau ketinau nusipirkti kokį nors drobinį maišą su linksmais raištukais ant nugaros, bet netyčia radau apdarą, kuris man pasirodė visai prikolnas, o pasimatavus – dar ir atitinkantis Snežanos rekomendacijas. Jį šįvakar galės įvertinti Imbraso karibinio tūso dalyviai.

Šiemet pasinėriau į Apple pasaulį su krūva stulbinančiai nerealių žmonių ir neribotomis galimybėmis kūrybai. Apžiūrėjau daug mažų ir didelių Lietuvos kaimų, bažnyčių, dvarų ir pievų. Išgėriau begalę vyno. Suvalgiau begalę šlamšto. Nusipirkau Dolce & Gabanna gaminį. Du kartus persikrausčiau ir to pasėkoje įsigijau įspūdingą naujų draugų ir pažįstamų asortimentą. Perkėliau savo greitai trečiąjį gimtadienį švęsiančias rašliavas į viešesnę erdvę. Daug verkiau, ypač žiūrėdama filmus.

Noriu pabandyti čia surašyti žmones, kurie mane šiemet nors po kokį penkiasdešimt kartų privertė nusišypsoti (ypač tiems, kurie gyvenime mano blogo neskaitė ir skaityti neketina 🙂 ). Ačiū, mama, Rygintai, Egle, Arnai, Gabriele, Vytai, Živile, Račkau, Vycka, Kęstai, Tomai, Eduk, kitas Vytai, Mykantai, Milda, Igniuk, Petrai su visa šeima, Pauliau, Vitalijau, Saule, Jurga, Kiprai, kita Egle, Gabija, Gyti, Dainiau, Snežana, Oksana, Mantuk, Algirdai, Donatai, Martynai, Giedriau, Dovile, Milena, Lina, kitas Giedriau, Raimuti, Renata, Ugniau, Ugne, Vėjau, Renatėle, Akvile, Aurelija, Tautvydai, Rokai, Vaida, Mykolai, Kauskai, Rūta, Ilze… Kai tiek daug išvardini, labai gėda būtų ką nors svarbaus pamiršti, bet jūs, tikiuosi, suprantate, koks sudėtingas tai procesas, ir neįsižeisite, jei, taukšt, ir nepaminėjau… Iš galvos aš jūsų taip paprastai tikrai neišmesiu.

Gerų ir turiningų metų!

Advertisements

4 responses

  1. Aha, gražiai čia viską surentei 🙂 šaunuolė esi – žavinga, jausminga, patraukli, šmaikšti, sava (kai prisijaukini 😉 ) ir visa kita gera… 🙂 Ačiū tau, kad buvai ir būsi, o mes, savo ruožtu, turim tikslą ne mažiau nei 50 kartų priversti tave nusišypsoti 😉

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s