Apie gyvenimą, mirtį ir (kur be jos) religiją

Spėkite, kas mane ištiko. Taip, įsijungiau delfi.lt. Paprastai labai didžiuojuosi sugebėjimu mokytis ir iš savo, ir iš aplinkinių klaidų, bet elektroninės žiniasklaidos srityje esu buka kaip Jagelavičiūtė. Tai žo, įsijungiau delfi.lt.

Ir iškart susidūriau su nuostabybe. Manau, delfi.lt didžiausias nesąmones tyčia patalpina puslapio viršuje, kad sutrauktų daugiau savo neprilygstamųjų komentatorių. Straipsnio pavadinimas – “Nusižudžiusieji keliauja į pragarą, o daug žmonių nužudęs S. Gaidjurgis tokio likimo gali išvengti“. Viena mėgstamiausių mano debatų temų, už kurią beveik* garantuotai keliausiu į pragarą – ar egzistuoja ribos katalikybės ir apskritai krikščionybės siekiui atimti iš visuomenės galimybę savarankiškai mąstyti? Ir ar tikrai krikščionys fanatikai mano, jog tai, kas vyksta islamistinėse valstybėse, labai skiriasi nuo to, kas vyko Viduramžių Europoje, kurioje Bažnyčia turėjo beveik neribotą galią?

Atleidimo idėja man nesvetima, greičiau atvirkščiai. Aš per daug saugau savo karmą ir nervines ląsteles, kad ant ko nors nuoširdžiai pykčiau ilgiau nei 24h. O Dievui, jei jis egzistuoja, tai turbūt visai nieko nereiškia – tik bakst, ir atleista. Žinoma, atleidimo reikalaujantys nusižengimai būna įvairūs, ir tik vienas Gaidjurgis žino, ar jis nuoširdžiai gailisi to, ką padarė. Bet vienas dalykas aiškus – jis jau yra pragare. Jis praleis pragare visą likusį gyvenimą, ir tik mirtis jį išvaduos. Apie jį gali šokinėti visi Lietuvos dvasininkai, turintys aukštesnį nei vyskupo rangą, tačiau tai tik padės jiems jaustis svarbesniems, o delfi.lt duos temų tolesnėms rašliavoms.

Tuo tarpu savižudžiai iš savojo pragaro bando pasprukti greituoju būdu. Kaip rodo statistika, lietuviams tai sekasi ypatingai gerai. Galbūt šiek tiek ilgiau paieškoję, jie rastų ir kitų kelių iš nevilties, bet 1) žmogus gali būti tiesiog per silpnas ieškoti kitų išeičių; 2) kitos išeities gali nebūti.

Tačiau tokie saviveiklininkai Bažnyčios akyse daro pačią baisiausią nuodėmę – jie ją apeina. Ir jei apėjusieji SODRĄ prisiprašo didžiulių baudų ar sėda į kalėjimą, Bažnyčia tokiomis smulkmėmis neužsiima. Ji yra aiškiai nustačiusi, kad ką tik gimęs vaikas neatsikratys pirminės nuodėmės, kol jo kas nors neapvilks mezginiuotais drabužėliais, neaplaistys vandeniu ir neduos antro vardo a la Rozalija arba Apolinaras, o mirusieji pragaro išvengs tik tuo atveju, jei nebandys mirties perimti į savo rankas ir, pageidautina, paskutines savo valandas pašvęs bendravimui su vietiniu kunigėliu. Jei tik šis tuo metu nebus užsiėmęs kokio nors oligarcho vilos šventinimu, savaime suprantama. Išvada: niekam gyvenime nieko blogo nepadaręs žmogus (o tokie paprastai būna labai gyvenimo nukankinti) atima sau gyvybę ir klerikalų akyse pragaro nusipelno vienareikšmiškai labiau nei dešimtis žmonių nužudęs pilietis, kalėjime iš neturėjimo ką veikti nutaręs pasikrikštyti.

*Šią neteisybę atperka tik tai, kad tas pragaras tiesiog neegzistuoja. Nes man baisu pagalvoti, kas kitaip ištiktų homoseksualus, prezervatyvus, lygias lyčių teises ir kitokias šventvagystes palaikančią moterytę, kuri būdama aštuoniasdešimties ir sirgdama kokiu nors nepagydomu velnio išmislu tikrai nelauks, kol kas nors iš viršaus nuspręs, kad gyvenimiško skausmo jai jau pakanka.

Bet žinot, aš čia gal per daug racionalizuoju. Nes, kaip tikra Darvino ir kitų beždžionžmogių pasekėja, manau, kad pasaulis gali būti paaiškintas. Tiesą sakant, netgi yra. Tuo tarpu religija yra tūkstantmečius gyvuojanti sistema, preciziškai sustyguota tam, kad savo naudai pasuktų visus gamtos ir socialinius reiškinius, kuriuos tik įmanoma, o tuos, kurių priderinti nepavyksta, pateisintų visagale fraze “Viešpaties keliai nežinomi”. Ir tai tiesiog tobulai iliustruoja šio puikaus delfi.lt straipsnio pastraipa: “Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) Centro valdybos pirmininkas Paulius Subačius sako, kad tokia iš pirmo žvilgsnio regima nelygybė neturi stebinti, nes tikintysis neturėtų kvestionuoti Dievo veiksmų, be to, niekas niekada nežino, kaip bus Paskutinio teismo dieną ir koks bus Dievo sprendimas“.

Niekad nesiginčykit su žmonėmis, protą laikančiais tiesiog priedu prie atsidavimo kažkam, esančiam kažkur.

Reklama

8 responses

    • Tiesą sakant, šį atvejį prisiminiau rašydama šiandienos įrašą. Aš ant tavęs pykau kokias porą valandų, o po to nekalbėjau kokį mėnesį iš inercijos 😛

      • “Aš ant tavęs pykau kokias porą valandų, o po to nekalbėjau kokį mėnesį iš inercijos :P” – nesusilaikiau nekomentavus, paaiškinimas vertas teologines doktrinos 🙂

  1. gera reakcija, tik nesupratau užvarymo ant Delfi šiuo požiūriu. juk tema verta dėmesio ir poleminė, toj pozicijoj nemažai jų būna.

    • Pripažįstu, šioje situacijoje varyti nevertėjo. Aš, matyt, esu inertiškesnė, nei man atrodo 🙂 Tačiau apskritai delfi.lt korespondentai (nes analitinių žurnalistų jie, kiek žinau, neturi) tikrai vertas dėmesio temas dažniausiai randa netyčia, paprastai rašydami apie kažką kita. Šiuo atveju jie bent sureagavo į savo skaitytojų išreikštą nuomonę, kas taip pat pasitaiko nedažnai. Na, išskyrus balsavimą už metų seksualiausiuosius.

  2. analitinius straipsnius kartais paraso… jie buna prie nuomoniu ringo… bet retai kas juos skaito/.. o siaip p. Ruste Jusu izvalgos yra ganetinai itaigios ir taiklios.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s