Amsterdamas Vol. 1

Na ką, pradedu iš lėto, neskubėdama dėlioti ataskaitą apie praeitos savaitės kelionę į Amsterdamą. Tą pačią, dėl kurios nieko nerašiau, įskaitant rytinį grojaraštį. Sorriukas, pamenu tik Groove Armada “Paper Romance” ir Elbow “One Day Like This”.

Trečiadienis. Vilnius-Amsterdamas

04:50 skamba žadintuvas, o aš nesuprantu, kas tai per garsas ir ko jis iš manęs nori. Prisimenu, kad reikės kviesti taksi ir užsukti Igniuko, o po to prisimenu, kad taigi plast plast skrendam į šitą gi kaip ji, Nyderlandų sostinę. Beje, iš vakaro valandą prasitąsiau su sukrautu rankiniu lagaminuku, nesuvokdama, kiek jis gali sverti. Tada namo parėjo Snežana, pakėlė lagaminą, pasakė: “Oi, man atrodo, kokius penkiolika…” ir nutempė mane su visu kroviniu pas kaimyną,  kurio svarstyklės parodė 6.4 kg. Atskira istorija yra apie visų max 100 ml talpos buteliukų sugrūdimą į tokią mielą nedidukę kosmetinę. Labai savimi didžiavausi.

Taigi, su Igniuku sėkmingai pasiekėme oro uostą, pakarpėme ausimis išgirdę piloto pranešimą apie gerą orą, kadangi žemėje tuo metu buvo rūkas, snigo, ir velniai žino, kas dar darėsi, bet, vos tik išlindus iš pirmųjų debesų, paaiškėjo, kad geras oras visgi egzistuoja. Vėl sunerimome virš Amsterdamo išgirdę, jog apačioje -1 laipsnis. Kaip padėti laipsnio simbolį?

Schiphol oro uoste mūsų laukė pirmoji pažintis su tuo, kaip olandai tvarko reikalus. Nusileidę į 1-2 platformą laukiame sau ramiai traukinio į centrinę stotį, kai po gretimą platformą ima marširuoti vyrukas su megafonu ir neapsakomai olandišku gargaliavimu (kartą gatvėje vienas vyriškis taip atsikrenkštė, kad maniau, jog spjaus ant manęs, tačiau pasirodė, jog jis tiesiog su kažkuo šnekučiavosi). Mūsų platformoje stovintys žmonės ima pamažėle traukti laiptais aukštyn, o mes su Igniuku dairomės kaip latviški stogų gaideliai vėjyje. Vyrukas atsisuka į mus su visu megafonu, turbūt tyliai sau atsidūsta, duria pirštu ir rėkia: “You!!!” Mes, kaip filmuose būna, imam kvailokai dairytis, ar čia mums skirta, o jis: “Yeah, you! There’ll be no train! Go to another platform!”

Pamaloninti tokio suasmeninto nukreipimo ten, kur vėžiai žiemoja, mes klusniai nutipenome į kitą platformą ir, savaime suprantama, įsėdome ne į tą traukinį. Tiesa, iki šiol neaišku, ar “tas” traukinys išvis egzistavo, ar tiesioginiame maršrute į centrinę stotį tiesiog sudegė bėgiai, kaip kad tame pasaulio krašte irgi neretai nutinka. Bet nieko tokio, nes kol lietuviškai kleketuodami bandėme suvokti, kokioje stotelėje mums lipti, gretimai sėdėjęs vyriškis angliškai pasiteiravo, ar mums į centrinę stotį, ir viską gražiausiai mums išaiškino. Ir išaiškėjo tada, kad mums reikia lipti kažkokioje Sloterdijk, ar kaip ją ten, stotyje, atitinkamai pasiblaškyti po ją, sėsti dar į kitą traukinį, o jau tas tai mus garantuotai nuveš į centrinę. Taip ir nutiko. Pakeliui dar matėme mergaitę, susigūžusią besikratančio traukinio tambūro kampelyje ir sėkmingai besidažančią blakstienas. Mano herojė.

Prie stoties dar užsukome į turistų informacijos biurą, kur pasiklausėme apie Igno svajonių vietą, “kur daug malūnų”, ir įsigijome stripencard’ą. Ne, tai nebuvo nemokamas įėjimas į “Bananen” barą, kaip kad kažkas vėliau spėjo. Tai toks gudrus viešojo transporto bilietas, kurį žymėti reikia kiekvienos kelionės metu užlenkiant atitinkamą kiekį jį sudarančių juostelių (todėl ir “stripen”). Beje, pastebėjimas toks, kad už viešąjį transportą, iš principo, gali ir nemokėti, bent jau tuose tramvajuose, kur nėra konduktorės. Nes jei jau įlipai ir važiuoji, tai nelabai kas bepatikrins, turi tu tą bilietą ar nelabai.

Nuo ten jau visai sklandžiai tramvajumi nusigavome iki savo hosteliuko ir netrukus stovėjome registratūroje netikėdami savo akimis. 1. Viešbučio “Sphinx” vizitinėse kortelėse, išdidžiai demonstruojamose ant registratūros stalo, puikuojasi pavadinimas “Spinx”. 2. Registratorius patogiai sėdi savo vietoje ir pliurpia telefonu, absoliučiai ignoruodamas mūsų buvimą netoliese. Kokias 10 min. Tada galiausiai baigia svarbųjį pokalbį (Igniukas tvirtino, kad jis kalbėjo su savo mama. Nežinau, nesuprantu nei olandų kalbos, nei Indonezijos dialektų), atsisuka į mus ir virsta paslaugumo įsikūnijimu. Aišku, mūsų kambarys dar nesutvarkytas, tad teko palikti daiktus “storage”, t.y., nerakinamoje spintoje, kokios paprastai stovi mokyklos klasių gale ir “storina” knygas apie Žemaitę.

Atsikratę daiktų (galbūt netgi visiems laikams), išslinkome į gatvę zoologijos sodo kryptimi su viltimi pakeliui pavalgyti. Oras – tragedija. Šalta, drėgna, ir pučia toks švelnus Šiaurės jūros vėjelis. Pirmas atradimas: šaligatviu galima eiti tik vorele, nes jo du trečdalius užima priparkuoti dviračiai. Antras atradimas: einant per gatvę reikia žiūrėti ne į šviesoforą, o ar neatvažiuoja dviratis. Ir išvis, perėjas galima ignoruoti, tačiau dviračių – nė už ką. Trečias atradimas: dviračiai paprastai važiuoja rausva šaligatvio dalimi, bet nebūtinai (pasityčiojimo iš pėsčiųjų tikslais keliose gatvėse šaligatviai buvo visi rausvi. Nors dviračių takai ten padaryti atskiri, bet eiti rausvąja dalimi žiauriai nejauku). Išmokus šiuos bazinius dėsnius, išgyventi Amsterdame gan paprasta.

Šiek tiek prasiėję kanalų rajonu, nutūpėme Rembrandto aikštėje (“pliain”, kaip vėliau aiškino Nataša) įsikūrusiame Čechovo gerbėjų pub’e “Three Sisters”. Ten susipažinome su dar keletu svarbių dėsnių: 1. maistas brangus; 2. jo baisiai daug; 3. aptarnavimas baaaisiai lėtas; 4. arbatpinigių olandai nelabai pripažįsta, kas yra puiki naujiena turint galvoje maisto kainą ir aptarnavimo greitį.

Dar šiek tiek prasiėję ir pakeliui galutinai įsisavinę meną gelbėtis nuo dviračių, radome zoologijos sodą, vardu Artis, mergaitę su apsvilusia kepure, vardu Gabrielė, ir kaunietiškos išvaizdos vyriškį su šalmu, vardu Arnas. Pastarieji du vardai atstovauja ne galvos apdangalus, o žmones. Taip prasidėjo mūsų epopėja po tiesiog nenormaliai didelę gyvūnijos karalystę, kurią galima suskirstyti į dvi dalis: laukas, kur šalta, ir pastatai, kur šilta.

Dabar taip. Visi, kurie kada nors skaitė ar girdėjo apie mano ir mano draugų nesėkmes su Rygos zoodarzo drambliu, dabar jau turėtumėte kikenti. Tiems, kas per kažkokį stebuklą negirdėjo, papasakosiu dar kartą – man tai tiesiog niekad nenusibosta. Tai štai, pirmame kurse mane aplankė Eglė su Gabija, prisiskaičiusios, kad Rygos zoologijos sode yra dramblys, kurio jos tuo metu nebuvo mačiusios. Nukeliavome mes į tą sodą, perkeltine prasme pabučiavome dramblio namo spyną ir buvome informuotos, kad “zilonis tagad atrodas Niiderlandee”. Ta pati istorija pasikartojo maždaug po metų su Dovile ir Linule. Galiausiai, praeitą lapkritį su Tomu, Edita ir Igniuku dar kartą apsilankėme tame nelaimingame sode, o aš prieš tai chebrą pripumpavau istorijų apie dingusį dramblį ir vilčių, kad per tiek metų jis jau tikrai atsirado. Aha, išgraužkit.

Tad turbūt sunku patikėti, kad jau tik nusileidusi Nyderlandų žemėje aš suvokiau, jog esu pakeliui į tą legendinę vietą, kur gyvena tas legendinis dramblys. Kaip sakė Arnas: “O žinai, kas dabar būtų tikrai juokinga?” Bet ne, dramblio į Rygą nieks negrąžino, o Nyderlanduose jų cieli keturi. Va, kokie (nuotraukos skolintos iš Igniuko). Čia matosi tik trys, bet yra ir ketvirtas:

Dar Artyje matėme besirąžančius liūtus, kriokiantį jaguarą, vandenyje besipešančias ūdras, milžinišką aligatorių, daug visokių šlykštukų, papilkėjusią baltąją mešką, šinšilų sumuštinį, laisvai po tropikų paviljoną skraidančius didžiulius ir spalvotus drugelius bei juos piešiančius Benetton vaikus (tipinė Amsterdamo mokinių klasė: vienas ryžas, būrelis blondinų, pora šatenų, po kokį vieną rytų ir pietų azijietį, pora juodaodžių ir keletas nenusakomos rasės atstovų. Labai gražu). Neradome gorilų, tad manau, jog galima skelbti naują dingusių gyvūnų paiešką. Vietoj gorilų Artyje gyvena šie gyvūnai (atkreipkite dėmesį į tą, kur pasimetęs, nes neturi kūno):

Mirtinai sušalę, išalkę ir nuvaikščioję kojas, patraukėme į Waterloo “pliain”, kur gavome po dar vieną arklišką maisto porciją bei prie savo būrelio prisijungėme Natašą. Kaip ji vėliau aiškino, netikusių savo vaikino draugų dėka pastaruoju metu pasidarė labai tyli. Reikia pripažinti, tada bevalgant ji tikrai nelabai reiškėsi, bet likusios atostogų dienos buvo nužymėtos charakteringu jos dudenimu, nuo kurio niekur nepasislėpsi. Atsigavo mergaitė į senų draugų kompaniją pakliuvusi.

Pavalgę mes su Igniuku iškeliavome į hostelį pasiaiškinti, kaip ten tie mūsų lagaminai “storage” gyvena, o kitus palikome ieškoti vietos vakariniam prisėdimui. Tada ir atradome Reguliersgracht gatvę, kuria vėliau dar ne kartą teko kursuoti po beveik pusvalanduką pirmyn atgal. Reguliarioji mūsų. Grįžę į hostelį radome sveiką bagažą ir jau kitą registratorę, kuri profesionaliai šypsodamasi mums papasakojo viską apie vietines taisykles, nemokamus pusryčius ir kt., tuo pat metu sklandžiai lipnia juosta klijuodama į dvi dalis pasidalijusią kambario raktą-kortelę. Kaip vėliau paaiškėjo, skirtą mums. Su viso tašėm užsigabenom į penktą aukštą košmariškai siaurais, stačiais ir suktais laiptais. Žinoma, raktas neveikė. Igniukas keikdamasis nusigabeno žemyn ir atsitempė viršun vis dar gražiai besišypsančią registratorę, kuri nesutrikusi išbandė gal penkias korteles, rado veikiančią ir ją mums įteikė.

Apie kambarį net nežinau kaip papasakoti, nes kažkodėl nesusipratome jo nufotografuoti. Žo, lempos be gaubtų, telikas be distancinio pulto (bet jį galima gauti apačioje palikus 10 eurų užstatą), spinta be pakabų, kriauklė be karšto vandens – eina nafig ta piguva, pamaniau. Tualetas ir dušas koridoriuje, ir jiems galioja ta pati piguvos taisyklė. Aš pridėjau pliusą už fantastišką tamsiai mėlynų durų, turkio spalvos staktos ir alyvinių sienų derinį. Atsidusę pamanėme, kad atvažiavus Imbrasui ir crew bei persikėlus į didesnį kambarį gali būti šiek tiek geriau, ir susiruošėme minti atgal Reguliers kanalo gatve iki Nieuwmarkt aikštės, kur buvo nutūpę kiti.

Atmynėme, radome tipišką olandišką kabaką, savo dvasia gan primenantį angliškus pub’us ir nusėdome. Tervi(y)dytės bandė pravesti bernams (įskaitant prisijungti spėjusį ir kažkodėl visiškai nepasikeitusį Zūrą) paskaitą tema “Reikia gerbti aplinkinius žmones ir viešoje vietoje iš tarškančio telefono negroti “Eastern European Funk””. Netikėjo, kol to paties nepasiūlė barmenas, o tada Zūras su Igniuku keršijo visas likusias dienas reguliariai atlikdami šį populiariosios muzikos šedevrą gyvu bei šiek tiek išsiderinusiu duetu.

Maždaug čia didžiosios draugijos dalies trečiadienis ir baigėsi. Arnas su Gabriele (rytojaus dieną įgiję kolektyvinį Tervidžių pavadinimą) nuriedėjo į savo arabų/indų/turkų kvartalą, o mes su Igniuku autopilotu pasukome Reguliariąja. Tuo tarpu Zūras su jau nuo tylėjimo atsigauti bebaigiančia Natalja, savaime suprantama, nuvarė šokti, sukėlė ant kojų visą kabaką ir grįžo į savo hostelį (įsikūrusį kitapus kanalo nuo mūsų) 3:30.

Paskutinis dienos akcentas buvo mūsų su Ignu pasvarstymas, kad gaminti normalias, įprastas pagalves turbūt visgi būtų pigiau nei tokias išradingai sugarankščiuotas, kurios naudojamos šlovingame “Sphinx” viešbutyje.

Tai tiek per dvi dienas suregztos ataskaitos. Bus daugiau!

Advertisements

4 responses

  1. 😀 jooo, gerai 😀 gerai parašei 😀 pamiršau paglostyti save už lauktuves atvežtas man – LABAI GRAŽŪS AUSKARAI ir kaip vadinasi tas daiktas… – badge’as su zuikiu/burunduku/meškinu 😀 Ačiū, mieloji 🙂
    Tiesa, mano giminės vyrai yra Tervydžiai 😉 Tad jei Laurynas nuspręstų pasiimti mano pavardę (impossible, i think), manau, būtų -y- ir tada mes būtume -ydžiai 😉
    Dabar pas mane šviečia saulė ir yra apie 7laipsnius, tad einu į lauką ir važiuoju pasėdėt paskaitose prie NEMO (aprašymo laukiame 😉 )
    Tiesa, dar nuotraukų galite pažiūrėti mano FB puslapyje 😉 – bus tikrų beždžioniukų 😉

  2. gerai, kad nepasirašėm su jum skristi diena anksčiau – mums oras buvo jau pasitaisęs 🙂
    o kad laipsnį parašytum, reikia surinkti Alt + 0176. tik jei turi laptopą, tai greičiausiai netiks tie 0176, kur virš raidžių – reikės mygti tuos, kurie atitinka numpad’ą ant pilnavertės klaviatūros. pas mane reikėjo spausti Alt + Fn + mj7o. Ir dar įkopijuoti iš kitos programos, nes paspaudus o chrome’as vis nueidavo namo :/

  3. Atgalinis pranešimas: Vasaros atostogos su lietpalčiais: Belgija ir Olandija (VI) | Be pavadinimo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s