Amsterdamas Vol. 3

Penktadienis. Amsterdamas

Šįkart išsiritę iš lovų ir šiaip ne taip spėję į pusryčius, abu su Igniuku susimąstėme. Viena vertus, ruošėmės su dviem didžiaisiais meno gerbėjais eiti į Rijksmuseum. Kita vertus, tie du dar toli gražu neišsiruošę. Be to, Ignui vis dar labai norisi prie malūnų. Be to, Imbrasas ir Co. eina į Nemo mokslo centrą, į kurį labai nori ir Nataša (“oi, man science tai žiauriai įduomu!“). O iš Mastrichto atvažiuoja Marius, kuris nori į Heineken Experience. Pastaroji atrakcija buvo vienintelė, dėl kurios su Ignu sutartinai papurtėme galvas, tačiau nusprendėme labai neskubėti apie tai informuoti Mariaus. Galų gale gimė tokia strategija: su visais einam į Nemo, kur prisijungs Nataša su Zūru, po to einam į netoliese esančią stotį pasiimti Mariaus, o tada varom į Rijksmuseum.

Nemo centras yra gigantiškas, pilnas visokio plauko vaikų, kurie visi dėl ko nors žviegia arba žvengia, ir baisiai įdomus. Šūkis: “It’s forbidden NOT to touch“. Na, tai ir lietėme mes viską iš eilės, kas dažniausiai susidėjo iš kokio nors mygtuko paspaudimo ir žiūrėjimo, kas bus. Elektros iškrovos, suspaudžiamos 5 ct monetos, magnetai, nežmoniškai įdomios ir juokingos “žinios iš praeities“ apie didįjį sprogimą, dinozaurus bei kitas “breaking news“, kaladėlės, burbulai, kolbos, chalatai, “Teen Facts“, asmenybės testai… Oi. Kur dingo visos tos valandos, kodėl taip skauda kojas ir norisi valgyti? Štai jums bene daugiausia džiaugsmo Ignui ir jau prisijungti spėjusiam Zūrui sukėlęs prietaisas, matuojantis įvairių paviršių temperatūrą (taip, mano nosis visos kelionės metu buvo ledinė):

Iš veido išraiškos nepasakytumėt, kad čia krakmolą tirpinu, ne?

O taip atrodysiu po daug metų. Šukuotis, kaip suprantu, įprasti nepavyks…

Gale paaiškėjo, kad paskutinis aukštas pats įdomiausias: apie psichologiją, emocinį intelektą, smegenų lytį ir pan. Pasirodo, mano mąstymas yra androgeniškas, o elgesys moteriškas. Kitaip sakant, prieš išleisdama krūvą pinigų batams, kuriuos apsiausiu tris kartus, būsimą pirkinį dar spėju mintyse šiek tiek pagrįsti logiškai. Gaila, kad pasiekę šias įdomybes jau buvome visai nusivarę nuo kojų, o pilvai grojo maršus, tad viską apžiūrėjome paviršutiniškiau nei norėjosi.

Iki to laiko Marius jau buvo turėjęs seniai pasiekti Amsterdamą, bet paaiškėjo, kad pakeliui sudegė traukinio bėgiai. Tik į jį niekas pirštu nebadė ir nerėkė: “You!“ Tad kai nemirtingoji ketveriukė galiausiai išsiruošė stoties link, Marius dar tik artėjo prie nuodėmių sostinės. Išėjusios laukan, mes su Nataša kažkaip netyčia visai įdomiai papozavom nuotraukai:

Prie stoties šiaip ne taip pasigavomę Nyderlandais ir viskuo, kas su jais susiję, ypač traukiniais, ypatingai nusivylusį Marių. Tada patraukėme valgyti į britišką pub’ą, kur aš gavau dieviškai skanių fish & chips, o Nataša – vėl kažką neskanaus. Zūras ketino atstovauti mūsų grupę olandiško kulinarinio paveldo bandymuose ir ragauti bulvių košę su kažkokiais stebuklingais ingredientais neištariamais pavadinimais, bet eigoje paaiškėjo, kad virtuvė to daikto neturi, tad tuo mūsų eksperimentai su vietiniu maistu ir baigėsi. Bevalgant išsiaiškinome, kad Rijksmuseum penktadieniais dirba iki 20:30, tad dar turime šansų per dieną aplankyti antrą stambų objektą.

Nataša tramvajumi iškeliavo į hostelį persirengti, o mes su kitu tramvajumi (nežinau, kodėl tiksliai, – gal tiesiog mažiau skubėjom) patraukėm irgi ta pačia kryptimi, tik be plano užsukti į hostelį. Nuo stotelės iki muziejaus apturėjome tokį malonumą, kaip ėjimas gatve dviračių taku, nes šaligatvis buvo užtvertas. Be to, išsiaiškinome vieną pagrindinių priežasčių, kodėl Mariui nepatinka Nyderlanduose, – jis tiesiog turi blogą įprotį vaikščioti rausvąja šaligatvių dalimi. Ištraukėm jį iš po dviratininko nosies kokius penkis kartus, o jis ištisai piktinosi šia netikusia tvarka.

Priėjus visą gražų ir remontuojamą Rijksmuseum, mūsų laukė smūgis: išlindo dėdė sargas ir linksmai pareiškė, kad muziejus dirba iki 18:00, tad mums jau nebeverta gaišti. Kai bandėm ginčytis, kad turi dirbti iki 20:30, jis supratingai palinksėjo galva, pritarė, kad taip, tai iš tiesų parašyta ant muziejaus sienos kabančiame plakate, bet, deja, tai nėra tiesa. Užtat Van Gogh muziejus dirba iki 20:30. Marius su nugalėtojo šypsniu reikšmingai į mus dėbtelėjo: maždaug, sakiau, kad jie čia visi debilai.

Greituoju būdu sukurpėme naują planą: nuvedame Marių į visai šalia esantį jo hostelį, o tada grįžtame pas Zūrą ir Natašą (kuri vis dar persirenginėjo) patvarkyti iš Šveicarijos atvežto brudo, pavadinimu Appenzeller Alpenbitter (pusę Google perkasiau, kol radau), o Igniukas eigoje morališkai ruošiasi ėjimui į stand-up comedy pasirodymą su Evita iš SSER. Marius kažkokiu būdu sugebėjo apsigyventi maždaug trigubai gražesniame hostelyje negu mes. Tik jo durys baisiai sudėtingos: bebandant patekti vidun kilo daug juoko ir gimė frazė “Retard? Press here!“ Beje, pakeliui į ten mano juokingai paprastas žemėlapis, kurį nugriebiau kanalo turo metu, pirmą kartą įveikė Mariaus GPS.

Einant link Zūro ir Natašos dislokacijos vietos, buvau nuklydusi prie “Kiehl’s“ butiko su svajone nusipirkti jų prabangaus, bet žiauriai gero losjono, tačiau susidūriau su ta pačia problema, kaip ir Rijksmuseum. Et. Pasiguodžiau vėliau duty-free nusipirkdama prabangaus, bet žiauriai gero kremo rankoms. Pasivijau bernus dar nespėjusius pereiti gatvės, ir visi kartu nuėjome gerti bei kentėti gerokai prisinuobodžiavusios Natašos niurzgėjimo.

Appenkažkas pasirodė kaip tarpinis variantas tarp Jägermeister ir Pertusino. Nieko, visai neblogai suėjo. Vėliau Igniukas teigė, kad comedy jam būtų buvęs kur kas įdomesnis, jei prieš tai būtų susilaikęs nuo tokio alkoholio kiekio. Nesąmonė, jis iš mūsų pirmas išėjo, tad ir kliuvo jam mažiausia.

Po kurio laiko (kitaip tariant, kai baigėme butelį) susisiekėme su Imbrasu ir Co. bei sužinojome jų dislokacijos vietą – “Bulldog“ baras Raudonųjų žibintų kvartale, kurį, beje, mes jau buvome spėję ištyrinėti trečiadienį. Ieškant reikiamos gatvės, mano žemėlapio ir Natašos intuicijos derinys antrą kartą nugalėjo Mariaus GPS. Golden oldies vs. hi-tech, vadinasi.

Trumpai tariant, bent jau man įsiminė du vakaro perlai. Vienas buvo “Bananen“ baro ištroškęs Imbrasas, pasimetusią chebrą per Raudonųjų žibintų kvartalą vedęs zigzagu, kad tikrai nė vieno lango nepraleistų. Živilė su Vycka tuo  metu jautėsi baisiai išdykusios, kikeno, baksnojo viena kitai alkūnėmis ir čiulbėjo: “Oi, kur mes čia vargšę Rustę atvedėm…“ Vargšė Rustė tuo metu pikta, mieguista ir burbanti tempė apspangusią Natašą, nekreipdama dėmesio į dekadentiškąją Amsterdamo pusę, kadangi nuo trečiadienio mergos languose pasikeisti ne itin spėjo.

Kitas perlas: pikta, mieguista ir jau pati šiek tiek apspangti spėjusi Rustė, tempianti komos būsenoje skendinčią Natašą namo. Kad ir kaip keista būtų, Reguliersgracht gatve. Amsterdamas – visgi draugiškas miestas visokio plauko spanguolėms. Net dviratis nenutrenkė.

Reklama

3 responses

  1. Velnias, reiks dar kartą eit į NEMO, nes mano apsilankymo metu buvo dayg pyplių ir aš net nemačiau pačių įdomiausių dalykų 😦
    “Spanguolės“ – geras sinonimas 😉

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s