Amsterdamas Vol. 4

Šeštadienis. Amsterdamas – Haga – Amsterdamas

Užgraužė sąžinė. Reikia baigti tai, ką pradėjau. Berods, šeštadienio rytas buvo tas, kuris išgarsėjo kaip “mes-išėjom-pusryčiauti-palikę-miegantį-Vytą-su-raktu“. Ilgai negaišę peršokime prie rezultato, kuris, žinoma, buvo atsarginis raktas, kurio teko prašyti registratorės. Dar tai buvo rytas, kai sužinojome, kad išvakarėse Vytui visgi pavyko pasiekti “Bananen“ barą. Likus penkiolikai minučių iki jo užsidarymo. Tad vėlgi peršokime prie rezultatų: šio apsilankymo Amsterdame metu niekas ne tik nenusifotografavo su Beckhamu (“Madame Tussaud’s“), bet ir nepamatė vidutinio amžiaus moteriškių, besikišančių į vaginas bananus bei kitus falo ir ne tik formos objektus. (Aš jau matau, kaip nuo šio sakinio didėja mano blogo lankomumas: po to, kai vieną įrašą pavadinau “Sekso paslaptys“, mano blogas kokį mėnesį buvo pirmajame šio keywordo “Google“ rezultatų puslapyje.)

Šeštadienio planas buvo kur nors važiuoti. Nataša iš pat ryto išplasnojo atgal Londonan (perdavusi per Zūrą didelę padėką man už vakarykštį pargabenimą namo), Zūras šįkart jau irgi tikrai atsisakė prisijungti, tad su Ignu pasigavome lengvai pagiringą Marių ir patraukėme stoties link, taip ir nenusprendę, ar važiuojam į Roterdamą, ar į Hagą, o gal į Harlemą (yo yo yo, what up my homies in Purple City!!!). Pakeliui nuomonės visgi pasviro Hagos link, tad ten ir iškeliavome. Traukinyje netyčia prisėdome pirmos klasės vagone, tad atėjo barzdotas dėdė ir kantriai, bet garsiai (ant viso vagono) paaiškino: “These are the first class seats. If you stay in the first class seats with the second class tickets, I give you a fine of 50 euro each. Now you can choose: you can leave these seats immediately or I can give you a fine of 50 euro each!“ Išklausę taip nuosekliai suformuluotą pasiūlymą, mes nedelsdami pasirinkome teisingą variantą ir išsinešdinome į kitą vagoną, kuris skyrėsi tuo, kad jame buvo daugiau visokių šiukšlių, įskaitant laikraščius.

Po nepilnos valandos jau buvome Hagoje, kur pūtė dar stipresnis vėjas nei Amsterdame, bet kartais išlįsdavo saulė ir apsimesdavo, kad dabar ketina šviesti. Kadangi organizuotasis Igniukas Lietuvoje nebuvo apsvarstęs galimybės vykti į Hagą, tad ir turistine medžiaga apsirūpinęs nebuvo. Teko ieškoti raidės “i“. Apsidairę tokią išvydome ir patraukėme jos link. Priėjus arčiau, man pradėjo atrodyti, kad ta kontora panašesnė į banką ar draudimo įmonę, o pasiekus duris tas įtarimas pasitvirtino – ant jų kabojo A4 formato lapas su užrašu: “This is not a tourist information office. The tourist information office is…“ (ir nurodytas adresiukas su žemėlapiu). Įdomu, kiek kartų per dieną pas juos kas nors užeina to užrašo nepastebėjęs. Ir kiek kartų turėjo užeiti, kol jie užrašiuką apskritai užsikabino.

Haga yra puikus miestas tuo, kad net turistų informacijos biure nemokamų žemėlapių nėra. 2 eurus nuplėšė, gyvatės. Ir pripiešė daug rutuliukų, žyminčių lankytinas vietas. Tas vietas mes lankėme labai jau atmestinai – arba taupydami likusius pinigus išvis vidun nėjome, arba priėję susižvalgydavom, maždaug, “wtf?“ ir traukdavom toliau. Vienintelė lankytina vieta, kur tikrai užtrukome, buvo vietinė “Pizza Hut“ su medžio raižiniais ir milžinišku kandeliabru. Ai, dar Marius knygyne įsigijo knygą apie Napoleoną.

Šiaip labai ryškiai matosi, kad Haga – tikroji administracinė sostinė, o Amsterdamas – šiaip linksmų plaučių gyvenvietė. Visi tvarkingi, gražūs, su kostiumais, coffeeshopą bent aš pastebėjau tik vieną, ir t.t.

Parlamentas

Parlamento kiemas ir netgi šiek tiek saulės

Sunki vaikystė - betoniniai žaislai

Damų suoliukas

Tai tiek – per kokias tris valandas sudėtingais ratais viską apėjom ir grįžom į Amsterdamą su visais jo dviračiais ir narkomanais. Nuo stoties patraukėme link Dam aikštės, pakeliui prašukuodami suvenyrų parduotuvėles ir ieškodami dar neaptiktų architektūros šedevrų. Štai vienas jų:

Prekybos centras - gražesnis net už "Akropolį"

Apsipirkę (Marius baisiai nuskriaudė Igną, nupirkdamas paskutinę skardinę su saulėgrąžų sėklomis ir Van Gogho “Saulėgrąžomis“ ant pakuotės, kurioje tas saulėgrąžas reikia auginti) iškeliavome į Nieuwmarkt pliain, nes Marius buvo girdėjęs, kad ten yra geras kabakas pavadinimu “Cafe Cuba“. Radome jį ir kažkaip anksčiau nepastebėtą atrakciją:

I am sterdam

Pavalgėme prie pat Nieuwmarkt aikštėj esančiame Kinų kvartale. Daug pavalgėme. Ignas su Marium turbūt po slaptą ašarą nubraukė, žiūrėdami į nunešamą neįveiktą maistą. O tada grįžome į “Cafe Cuba“, kuris, iš principo, atrodo lygiai taip pat, kaip mano mylimiausias Rygos kabakas neįtikėtinu pavadinimu “Cuba Cafe“. Įdomu, kuris nuo kurio nusižiūrėjo…

Bedegustuojant alų prie mūsų prisijungė apsvaigusi Gabrielė, apygirtis Arnas ir girtutėlis Zūras. Supraskit, irgi degustavo “Hard Rock Cafe“, kol mes nepasiūlėm prisijungti. Iš nuogirdų supratom, kad Imbrasas irgi degustavo, tik dar intensyviau už Zūrą, tad turbūt nebeprisijungs. Vėliau dar atvyko vietinė studentė Gintarė su dviračiu. Tad ir sėdėjom dalindamiesi įspūdžiais apie sulaužytus Zūro akinius už daug pinigų, Nyderlandų ypatumus, studijas, Lietuvoje likusių pasiekimus bei svarbiausią temą – ar Zūrui dabar (t.y. vidury nakties) verta važiuoti į Roterdamą, kur jis ketina apsinakvydinti pas pažįstamą mergina, ar visgi pabijoti jos rūstybės.

Girtumo asorti

Apie vidurnaktį aš pradėjau lūžinėti, o Gintarei reikėjo namo, tad ir iškeliavom mes abi Reguliersgracht gatve, palikusios likusią kompaniją dasibaigti. Vidury nakties teko į kambarį įleisti Igną su labai įdomiu aksesuaru – Zūru. Gerai, kad turėjome dvi atliekamas lovas. Blogai, kad jis nutarė numigti manosios lovos antrame aukšte. Nu nieko, kažkokiu būdu neiškrito.

Sekmadienis. Amsterdamas – Ryga – Vilnius.

Viskas vyko sklandžiai ir be didesnių nuotykių. Schiphol oro uoste prastovėjom milžinišką eilę, o po to darbininkai valandą krovė bagažą. Manėm, kad nespėsim į skrydį Ryga-Vilnius, bet jie maloniai teikėsi mūsų palaukti. Su mieluoju “Fokkeriu“ pasiekėme namus ir konstatavome, kad sniegas per tas dienas niekur nedingo, ir pavasaris vis dar toli.

THE END

Reklama

3 responses

  1. nepyk, bet pabaigoje matosi, kad šitą išspaudei tik dėl to, kad sąžinė negraužtų 😉
    jo, aš hard rock cafe suvartojau skaičių alaus bokalų, kurį nesiryžtu anonsuoti viešojoje erdvėje. juo labiau nesiryžtu anonsuoti pasekmių.

    • Nepykstu, nes man ir pačiai tai akivaizdu. Kita vertus, paskutinė diena man ir šiaip buvo tokia be didesnių įvykių. Gal dėl to, kad Nataša išvažiavo 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s