Muzikinis alkoholinis polaroidinis laisvalaikis

Gan dažnai dienos eigoje sugalvoju, kad noriu apie kažką parašyti, bet tuo metu neturiu laiko, o vėliau pamirštu. Kaip kokia garbaus amžiaus mažais žingsniukais kiūtinėjanti poniutė violetiniais plaukais. Beje, girdėjote, kad įvyko neišvengiamybė ir tokie plaukai galiausiai atėjo į madą?

Penktadienį su Egle ir Gabija radom naują vyninę – “Lola”. Ji įsikūrusi kažkur prie pat “Tappo D’Oro”, L. Stuokos-Gucevičiaus g. (nuo “Klaipėdos” viešbučio einant link KAM). Tiksliau, Gabija jau buvo seniau ją radusi. Trumpai tariant, demokratiškas vynas (taip meniu ir parašyta) valdo. Aptarėme daug svarbių temų, iš kurių svarbiausios neabejotinai buvo kosmetika ir bernai. Kalbant apie bernus, mes visos trys šioje srityje esame su ryškiais pričiūdais, iš kurių daugmaž linksmai ir pakikenome. O kosmetikos temoje vyravo “Supermamos” forumo motyvas, kurį grįžusi namo Eglė papildė truputį teisinga nuoroda. Ir dar viena ne į temą, bet dar teisingesne (Vytai, nuo maždaug 2:00 prasideda a tribute to your humble person).

Dar penktadienį prisipirkau daug naudingų dalykų, įskaitant kvepalus, A. Čekuolio knygą (mamai), “Avinėlių tylėjimą” (sau) ir seną, nukvėšusį, bet atseit veikiantį “Polaroid” be popieriaus. Kol kas dar neprisėdau logiškai pagalvoti, ką su juo veiksiu, bet anksčiau ar vėliau tikrai tai padarysiu.

Šeštadienį su Akvile padalyvavom FiDi vakarinėje dalyje. Kitaip sakant, Lietuvos Kino Studijos angaruose, pilnuose kažkokių betono nuolaužų, tuščios alaus taros, šlitinėjančių studentėlių bei triukšmingos muzikos. Truputį sušalau ir vos atėjusi užsimaniau miego, bet džiaugiuosi neatsidžiaugiu, kad pavyko sukaupti valios pastangas ir sulaukti 02:00, kai valandą vėluodami užgrojo Grim City. Girdėjau juos jau trečiąkart, bet pirmą kartą pavyko atsistoti prie pat scenos (praktiniais sumetimais – ten gerokai šilčiau). Jų muzika tikrai puiki; nors, kaip ir absoliuti dauguma Lietuvos roko grupių, jie kopijuoja legendas, bet bent jau kopijavimo objektus sugebėjo pasirinkti originaliau nei standartiniai Oasis, Radiohead ir Placebo mokiniai. Šituos traukia link Pink Floyd ir The Doors. Bet įspūdingiausias reikalas bent jau tame koncerte buvo Grim City vokalistas ir pagrindinis gitaristas (du viename). Jis kiekvieną natą išgrojo ne tik rankomis, bet ir veidu: keisčiausiomis grimasomis, palaimingai užmerktomis akimis ir, karts nuo karto, netikėtai,- oplia! – šypsena nuo ausies iki ausies. Žodžiu, nepamenu, kada mačiau žmogų, kuriam muzika keltų tokį malonumą. Labai užkrečia.

Netikėtai teisingai susidėsčius aplinkybėms, šią savaitę Grim City išgirsiu ir pamatysiu dar du kartus: “Blogiukų” konkurse “Tamstoje” trečiadienį ir “Liverpool” gimtadienio vakarėlyje “Havana Social Club” šeštadienį. Ir dar labai daug ten visko bus, ypač šeštadienį. Tad maloniai kviečiu prisijungti.

Vakar nenuveikiau nieko svarbaus, išskyrus tai, kad dar kartą įsitikinau, jog iš manęs sausainių kepėja – kaip iš dailios žalmargės balerina.

Jau kuris laikas noriu parašyti apie dainų tekstus su labai gražiom ar įtraukiančiom įžangom. Kaip pirmoji daina iš pirmojo The Beatles albumo: “She was just seventeen/You know what I mean…” Yeah, I know, you sneaky bastard – a jail bait.

Reklama

3 responses

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s