Liverpool, jaunystė ir arbata išsinešimui

Šeštadienį bandžiau sudaryti ilgą sąrašą žmonių, potencialiai norinčių prabangiai pavakarieniauti mano būste, o po to keliauti į “Liverpool” gimtadienio tūsą “Havana Social Club”. Rezultatas buvo Gabija ir Jūratė, o pastaroji dar ir nusiplovė nuo tūso. Bet tai nereiškia, kad nebuvo linksma – anaiptol.

Taigi, susirinkom, įkalėm makaronų su lašiša ir pomidoriukais, mostelėjom padorų kiekį vyno. Sulaukėm Jūratės ir paklausėm istorijos, kaip ji iš Antakalnio važiavo į Traidenio gatvę, kol nesusiprato, kad aš visgi gyvenu Tverečiau gatvėje. Damn. Dar juokingesnis atsitikimas buvo spektaklis apie aviniuką, kurio vaidmenį atliko erkėtas, bliaunantis ir myžantis avinas.

Dar šiek tiek pavartojusios vynelio, iškeliavome link jau senokai prasidėjusio tūso. Kaip ir iš anksto žadėjo, Jūratė pabėgo. Važiuojant trūliku linksmai žvalgėmės klausydamos trijų aiškiai iš Saulėtekio važiuojančių bernelių juodom vienodom striukėm tarmiško kleketavimo. Pasak Snežanos, aš turėjau mirtinai sušalti, nes buvau su savo pagarsėti jau spėjusiu miniaku-diržu ir plonyte striukute, užsimesta ant trumparankovės palaidinukės (labai graži, su bantu). Bet nesušalau, ot.

Atlėkusios į klubelį ir pakikenusios iš apsauginių subkultūros slengo (“Pagal sąrašą, ar bilietėlius pirksim?”, “Praeinam, praeinam…” – šitas buvo pasakytas nepaisant to, kad ne tik prie įėjimo, bet ir visoj gatvėj mes buvom vienos), nėrėm į jau gerai įsisiūbavusį vakarėlį. Pagrindinis veiksmas buvo padalintas į dvi dalis (neskaitant eilės prie tūlikų): gyvų koncertų salė ir indie rock diskotekos salė. Mums atėjus, koncertavo grupė Garbanotas Bosistas. Spėkite, kaip atrodo jų bosistas. Grojo ir dainavo vyrukai gerai – bent jau vokale girdėti akivaizdi Led Zeppelin įtaka. Kalbėjo vokalistas ne į temą ir, deja, nemažai. Bet nieko tokio.

Besigrūdant minioj, pro mus prasiyrė trys vyrukai su daugmaž identiškom baltom maikėm. Ir sustojo netoliese. “Čia kartais ne tie iš troleibuso?” sušnypščiau Gabijai. “Ė, geras. Tie. Pakeitė spalvą,” atsakė Gabija. Dar kokias 10 min palingavus pagal Garbanoto Bosisto garsus, patyriau nušvitimą. “Gabija!” sušnypščiau. “Aš su vienu iš tų trijų bernų praeitą “Liverpool” tūsą pusę vakaro prašokau!” “Matosi, kad padarė tau įspūdį vaikinas – iš pirmo žvilgsnio pažinai… Na, kita vertus, kaip individai jie labai neišsiskiria. Užtat visi kartu tai tikrai”.

Bosistui begrojant paskutinę dainą, pro mus taipogi prasiyrė Grim City vokalistas, kas buvo ženklas grūstis į priekį. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Užsiėmėm prestižines vietas antroje eilėje ir štai dar vienas seansas psichodelikos su galvos purtymais a la McCartney ir visu kitu. Geri jie. Kalbėjo panašiai tiek pat, kiek Bosisto vokalistas, bet nemažos dalies nesupratau, nes mano ausys negaudo tokio žemumo garsų. Iš veido atrodė, kad gal į temą.

Po Grim City, koncertams pasakiusios “Pauzė”, pasukom tualetų link, ir ojetau, kas per eilės ten buvo. Labai daug labai jaunų merginų. Kritiškas žvilgsnis į veidrodį pasakė, kad mano vidinės senatvės išorėje nesimato (kaip ir Gabijos), tad galim toliau drąsiai vaidinti studentes. Jaučiu, artimiausiu metu gali tekti netgi susigalvoti, ką studijuoju. Paveldo informacija ir komunikacija sounds hip.

Po kokio pusvalandžio grįžome į koncertą, kur savo burbuliuotą popsiuką į visas puses leido “The Colours of Bubbles”. Linksmi jie. Tačiau gan greitai pastebėjome, kad reikia daugiau veiksmo, nes gresia užmigimas.

Tai ką, patraukėme į diskotekos erdvę. Nenormalus kiekis žmonių, ir visi šokinėja – perfect. Tyliai tyliai pakraščiuku apėjusios minią radome kampelį pasidėti rankinukams ir prisijungėme prie reivo. Kaip ir įprasta “Liverpool” tūsuose, grojaraštis toks, kurio žodžius moka visa masė, tad ir vyksta nuolatinis jų klykimas iškėlus rankas aukštyn. You’re my wonderwaaaaallll!!!! Fuck forever!!!! Ir kaip manote, kas darėsi pilnoje nupušusių indie fanų salėje, kai DJ nutarė iš eilės pagroti “Seven Nation Army”, “Song 2” ir “I Bet You Look Good on the Dancefloor”? Galvojau, kad pakratysiu ten savo kanopėles.

Iškart po paskutinio užkimusio “… from nineteen eighty fooooouuuurrrrr….” užgrojo kažkokį ramesnį pankizmą, o mes su Gabija susižvalgėm, parodėm po porą vangių pastangų susišukuoti ir nutarėm: “Krapštomės…” Vėl patyliukais patyliukais palei sienas laukan, už striukyčių ir skambinam taksi. Strategiškai nutarėme taksi kviesti prie Gedimino “Čili”, kad nereikėtų trypčioti kiemelyje kažkur prie žavingųjų apsauginių.

Žinoma, “Čili” spėjom pasiekti anksčiau nei taksi. Pasėdėjom prie lauko staliukų, kol Gabija mirtinai sušalo, tada įėjom vidun užsisakyti arbatos. “Cigarečių?” pasiteiravo padavėjas, vos mus išvydęs. “Duh, arbatos…” “Išsinešimui?” “Duh, ne, normalios…” Vos įvedus užsakymą, atvyko taksi. Gabija pakeitė užsakymą į “išsinešimui”, bet du berniukai padavėjai jau buvo labai apsidžiaugę, kad turi auditoriją, tad įnirtingai kleketavo, vaidino krūtus, skriaudė mergaitę padavėją ir šiaip nesiskubino ruošti tos nelaimingos arbatos. Čia Tervydytė pareiškė: “Nesimušam, darom arbatą, greitai…” Tad gavom mes tą arbatą, taksi dar nebuvo pabėgęs, ir šiaip vakaras baigėsi be nuotykių ir nesklandumų.

Dabar visi gailėkitės, kad neprisidėjot 😛

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s