Ilgas įrašas apie politiką (ir net ne vietos aktualijas, fu)

Taip jau istoriškai susiklostė, kad apie visus už Lietuvos ribų vykstančius reikalus sužinau iš guardian.co.uk. Puiki reakcija, kokybiška analizė ir liberalus požiūris – geriau nebūna. Visame internete nerasi inteligentiškesnio ir juokingesnio stūmimo ant JAV “Tea Party” su Sarah Palin priešaky. O kurgi dar ne tik sužinosi apie tai, jog Kembridžo universitetas savo studentėms pradėjo siūlyti pole dancing (ilgai bandžiau išversti, bet pasidaviau) kursus, bet ir pasiskaitysi trijų skirtingų feministų nuomonę apie šį akibrokštą? Beje, neretai kardinaliai skirtingą.

Turi britai ir savų aktualijų, kurios šiaip jau nelabai kam įdomios. Pavyzdžiui, jau labai seniai vykstanti neoficiali rinkimų kampanija, per pastarąsias kelias savaites įsibėgėjusi ir tuoj tuoj pasieksianti finišą. O štai čia ir prasideda įdomybės. Neskaitant jau tų įdomybių, kad man, kaip lietuvei, apskritai įdomu stebėti brandžios demokratinės valstybės politines peripetijas. Čia jums ne Gražulis…

Kad būtų realiai nors kiek įdomu ir jums, viską atpasakosiu gerokai perdėdama, todėl prašau tikrų UK politikos ekspertų ant manęs nepykti. Beletristika yra mano vienintelė specializacija.

Maždaug prieš metus, kai pirmąkart ėmiau užmetinėti akį į tai, kas vyksta didžiosios salos politikoje, ir arkliui buvo aišku, kad rinkimus laimės konservatoriai (Tories) su savo lyderiu David Cameron, kuris atrodo kaip santūriai, bet optimistiškai besišypsantis nupoliruotas ir į viršų ištemptas kiaušinis. Manau, jis nesišlapina, neturi kvapo ir pirštų atspaudų. Aš, asmeniškai, nesiryžčiau už jį balsuoti, nes baiminčiausi, jog jo pergalės atveju iš slapto rūsio išlįs daug tokių belyčių besišypsančių kiaušinukų ir užgrobs UK.

Kita vertus, vienintelė britams priimtina alternatyva jau milijoną metų yra leiboristai (Labour) su savo lyderiu, dabartiniu premjeru Gordon Brown. Tas atrodo kaip klasikinis Holivudo tėvas-burbeklis, kaimynas-burbeklis arba bosas-burbeklis. Žodžiu, Mr. Grumpy. Blogiau būna, kai jis nutaria nusišypsoti: tada atrodo kaip klasikinis Holivudo maniakas. Jis nėra populiarus rinkėjų tarpe.

Nuo senų senovės už konservatorius balsuoja tie, kurie leidžia savo sūnus į Eton’ą arba šiaip priklauso vidurinei klasei (tai Britanijoje yra keiksmažodis). Žodžiu, toffs. Už leiboristus balsuoja tie, kurių tėvai ir seneliai buvo statybininkai ar šachtininkai, ir tie, kurie didžiuojasi kalbėdami maždaug taip: “Esesitintis burraberritiz” (=”He said it’s not his but I bet it is”). Žodžiu, working class, o tai yra pagrindas nemėgti “toffs”.

Politinių sprendimų prasme šios dvi stovyklos dalijasi taip. Konservatoriai visada siekia mažinti mokesčius (arba sakyti, kad mažina), ypač turtingiesiems. Kaip įmanoma labiau sumažinti valstybės tarnautojų kiekį, net jei tai reikš savivaldybes, dirbančias “Ryanair” principu: reikia ko nors  – mokėk. Tuo tarpu leiboristai po dvylikos valdžioje praleistų metų taip išplėtė valstybinių įstaigų apimtį, kad jau turbūt patys nesusiskaičiuoja. Be to, kadangi tos įstaigos turi kažką veikti, jos stebi, seka, standartizuoja ir auklėja. Raktinis žodis: nanny-state.

Dar yra kelios partijos, į kurias niekas nekreipia dėmesio. Liberalai demokratai, kurie man vieninteliai atrodo kaip normalūs ir išties demokratija gyvenantys, bet istoriškai niekam neįdomūs žmonės, BNP (British National Party) su šūkiu “Visus negrus namo, o Holokausto nebuvo!” ir Žalieji, į kuriuos nė vienoje šalyje niekas dėmesio nekreipia.

Beje, čia reikia pastebėti, kad net pats blogiausias variantas UK politikos padangėje (išskyrus nebent BNP) yra nesuskaičiuojamą kartų geresnis už geriausią pasirinkimą Lietuvoje. Taip tiesiog yra.

Tai va, kai ėmiau visu tuo šiek tiek domėtis, konservatoriai jau turbūt buvo suplanavę, kaip 10 Downing Str. perstatys baldus (čia ta įstaiga, prie kurios durų Hugh Grant mokėsi respektabiliai mojuoti). Maždaug tuo metu parlamentą buvo sukrėtęs skandalas, kurio metu paaiškėjo, kad jo nariai valstybės mokėtojų lėšas naudojo viskam nuo namų iki plaukiojančių salelių antytėms pirkimo. Abu didžiųjų partijų lyderiai lenktyniavo, kuris smarkiau nubaus saviškius prasižengėlius (įsivaizduokite šitą situaciją Lietuvoje).

Tada konservatoriai susimovė paprieštaraudami britų numylėtajai valstybinei sveikatos apsaugai (bandė prisijungti prie respublikonų). Tada leiboristai nesėkmingai bandė nuversti savąjį Mr. Grumpy. Tada jam pavyko visai sėkmingai pasišaipyti iš Camerono aristokratiškumo, kuris, primenu, UK yra didelė nuodėmė. Tada paaiškėjo, kad pagrindinis konservatorių finansinis rėmėjas UK nemoka mokesčių. Tada paaiškėjo, kad keli leiboristų parlamentarai yra pasirengę parsiduoti kaip paskutinės kekšės. Ir t.t., ir pan. Po kiekvieno iš šitų nuotykių viena iš pusių bandydavo jį išpūsti, o kita – įtikinti, kad tai neturi jokios reikšmės rinkimams. Juokingiausia, kad visą tą laiką abiejų partijų reitingai įtartinai artėjo vienas prie kito.

Ir galų gale praeitą savaitę įvyko pagrindinė atrakcija. Pirmą kartą UK rinkimų istorijoje vyko tiesiogiai per televiziją transliuojami lyderių debatai be iš anksto paruoštų klausimų ir atsakymų. Įdomumo dėlei dalyvavo ir LibDemų lyderis Nick Clegg. Panašus į jauną ir visiškai necharakteringą universiteto dėstytoją. Ir še tau, boba, Devintinės: paaiškėjo, kad šioje beviltiškoje trijulėje užgimė britiškasis Obama. Clegg pavarė taip, kad vakaro raktine fraze tapo “I agree with Nick”, o iki rinkimų likus tik kelios dienoms, LibDemų reitingai per savaitę pakilo nuo 20% iki 30%, pirmą kartą per gal 30 metų nustumdami leiboristus į trečią vietą. Panašu, kad jauni ir visu šituo tąsymusi nusivylę žmonės rado, kur padėti savo balsą.

Nežinau, ar kas nors panašaus gali įvykti Lietuvoje, kur charizmatiškai ir įtikinamai su rinkėjais sugeba bendrauti tik jų bukumu besinaudojantys populistai. Beje, nacionalistinės BNP partijos lyderis irgi bandė rodytis per televiziją. Politologai nerimavo, kad tai suteiks šiai marginalų bandai nemokamą reklamą, tačiau britų visuomenė yra pakankamai brandi, kad atsirinktų pelus nuo grūdų. Žurnalistams užteko vieną kartą užduoti nacionalistui daug nepatogių klausimų, kad jo ir jo partijos reitingai galutinai nukristų, o noras dar kada nors pasirodyti tiesioginiame eteryje taptų lygus nuliui. Deja, Lietuvos politikoje galioja taisyklė “Geriau bloga reklama, nei jokios”, o net absoliučiai beviltiškai susidirbę veikėjai iš pareigų (geriausiu atveju) pašalinami su didžiausiu skandalu ir vos ne užuojauta, kad juos, vargšus, skriaudžia.

Reklama

5 responses

  1. man neapsakomai džiugu, kai mano kartos žmonės domisi politika.
    tu tyčia panaudojai vyrišką giminę – “feministų”? jei taip, tai kuria prasme? gal ten buvo vyrai?

    btw, kaip tau sekėsi diktantas?

    • Aš vyrišką giminę panaudojau pagal faktą: feministų būna abiejų lyčių, ir abi lytys džiugiai rašo straipsnius į Guardian 🙂 Feministai vyrai nėra subobėję ir kiaurą dieną nevaikšto po namus su prijuostėm, o tiesiog pritaria, jog moterys turi tokias pačias pilietines, ekonomines ir socialines teises kaip ir jie. Kartais išdrįsta netgi tai pasakyti garsiai. Jei ir tu tam pritari, Vytai, sveikinu – tu feministas! 😀

      O ką diktantas? Šėmmargis, pasirodo… 🙂

      • Esu vyras, pripazystu moteru ekonomines ir socialines teises, ir deja po to kai pakeiciau savo poziuri is nepripazinimo i pripazinima, pradejau bludyti po namus su prijuoste, plauti indus gaminti maista ir t.t. Net nezinau,kodel as cia emiau ir prisipazinau 🙂

  2. Aš vėl žaisdama su kai kuriais sociologais (dažniausiai, jau mirusiais) ir jų mintimis džiaugiuosi galėdama pasiskaityti įrašą apie politiką su gera sveiko humoro doze 🙂 You go, girl 🙂 Ir dar – kartais norėčiau būti vyru feministu 😉

  3. Kliamai, prisipažinai turbūt todėl, kad gaudaisi suktoje prisuktoje moterų psichologijoje. Ir nutuoki, koks patrauklus vaizdas yra vyrukas, su įkvėpimu gaminantis ką nors skanaus. Ypač jei viso to ingredientus drabsto ant prijuostės, o ne ant džinsų. O jei dar ir indus po to suplauna…

    Žodžiu, puikus viešųjų ryšių žingsnis 😀

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s