Verslo planas pagal kleboną

Skyrelis “Įsijungiau delfi.lt“. Tema – UAB “Romos katalikų bažnyčia“ Lietuvos filialas lyginasi su Lenkijos filialu ir verkšlena.

Skaitom iš eilės. “Lenkijoje visiems aišku, kiek aukoti Bažnyčiai: per vestuves parapijai skiriama tiek, kiek išleidžiama alkoholiui, per laidotuves – kiek kainavo karstas.“ Verčiu: Lenkijoje šis nacionalinės reikšmės UAB’as turi oficialius savo teikiamų paslaugų įkainius. Labai patogu – Dievo tarnai gali gan tiksliai prognozuoti metines iš tarnavimo Dievui gaunamas pajamas. Įdomu, ar kuria penkmečių planus ir plėtros strategijas. Viso straipsnio ir interviu tema – gaila, kad Lietuvoje taip padaryti neišeina.

Vadinamieji „velykiniai“, kurie į bažnyčią ateina tik per didžiąsias šventes, dažnai įsivaizduoja, kad išlaikyti Bažnyčią kažkieno kito, o ne jų pareiga.“ Nu bliamba, mane dar prieš porą metų mama sugebėdavo kartą per metus nusitempti į bažnyčią. Ar aš kada nors gyvenime maniau, kad ją išlaikyti – mano pareiga? Ar tikrai reikia į šį klausimą atsakyti? Įdomu, koks procentas tų “velykinių“ pajustų kokį nors praradimą, jei UAB “RKB“ bankrutuotų.

Kaip DELFI sakė Jonavos Šv. Apaštalo Jokūbo parapijos klebonas Audrius Mikitiukas, viena moteris yra paaukojusi ir 180 tūkst. litų – Vilniuje pardavė butą, dalį skyrė Bažnyčiai, dalį pasiliko sau.“ O skaitydami apie Scientologijos bažnyčios machinacijas ir smegenų plovimą, tūli katalikai linguoja galvom ir šnypščia: “Tu tik pamanyk… Ot sektos… Ot sektantai…“

Vien iš 2 proc. dvejus pastaruosius metus surinkome po 25 tūkst. litų. Taigi jei klebonas yra geras gaspadorius, kažkaip išsiverčia.“ Na, čia jau ne gaspadoriavimas. Tai vadinama rinkodara ir viešaisiais ryšiais. Jei per pamokslą įtikinėjant skirti pinigus daromas netiesioginis spaudimas, tai jau manipuliacija. Jei, kaip liaudis byloja (tikiuosi, jog tai netiesa), mažose parapijose yra sudarinėjami juodieji neaukojančiųjų sąrašai ir prieš juos naudojama klebono įtaka, tai jau šantažas.

Per mano gyvenimą daugiausia paaukojo 180 tūkst. litų. Tačiau po to tos moters brolis ir sesuo mane padavė į teismą, kad pinigus apgaulės būdu išviliojau.“ Jei pažadėjote jai už tai šiltą ir patogią vietą danguje, – be abejo.

Neretai būna, kad už santuoką paaukoja ir 50 litų, bet, jei atvirai, aš tai porai pats 100 litų duočiau, kad tik eitų kur nors kitur susituokti, nes reikia rūpintis organizuoti 8 paskaitas, puošti bažnyčią, o paskui dar nepatenkinti, kad ne taip papuošta.“ Komentarų neturiu. Gerai, kad manęs ši problema niekada gyvenime nekankins.

Jei žmonės neturi pinigų, nepikta, kad negali paremti Bažnyčios, bet dažniausiai gaili tie, kurie ateina tik per didžiąsias šventes ir jiems bažnyčia kaip kokia prostitutė: pasinaudojo, susimokėjo ir nežinia, kada vėl ateis. Jokio įsipareigojimo. Tokie žmonės nori Bažnyčios patarnavimų, tačiau neprisideda prie jos išlaikymo ir, galima sakyti, naudojasi tuo, ką sukūrė sekmadienius švenčiantys tikintieji.“ O štai čia UAB “RKB“ prasilenkia su rinkos dėsniais. Kiekvienas pirkėjas moka už tiek, kiek suvartoja. Kadangi davatkos vietinės bažnyčios klauptus pratrina kas savaitę rožančių kalbėdamos, jos UAB “RKB“ paslaugų sunaudoja kur kas daugiau už “šventinius“ lankytojus. Tad nereikia mąstyti kaip kokia “Vilniaus energija“ ir atsiiminėti tariamus nuostolius iš visų užsukančių. Jau ir be to bendrovės įvaizdis pašlijęs. O klientų lojalumą galima didinti įvairiais būdais: nustoti su jais elgtis kaip su idiotais, nustoti diskriminuoti tą didesniąją dalį savo klientų, kurie netyčia gimė be penių, nustoti Pietų Afrikoje aiškinti, kad prezervatyvai yra nuodėmė (tokiu būdu visa potenciali klientūra gali išmirti nuo AIDS – ot bėda būtų), ir t.t., ir pan.

Pavyzdžiui, prieš metus pirkome elektrinius vargonus, už kuriuos sumokėjome 90 tūkst. litų. Tarkim, jie veiks 10 metų. Jei paskaičiuotume, kiek per tiek laiko tuoksis porų, vien už vargonus, kad jie atsipirktų, tik per vestuves į bažnyčią ateinantys jaunieji turėtų sumokėti po 200-300 litų. Taigi jei žmogus ateina tuoktis ir sumoka 100 litų, galiu drąsiai sakyti, kad mes jį labai labai parėmėme.“ Taip, ilgalaikius planus ir plėtros strategijas jie visgi sudarinėja.

Nors, jei pasidomėtumėte, vienintelėje Katalikų Bažnyčioje ir nebėra dešimtinės, gal dar pas pravoslavus nėra, o visose kitose – liuteronų, jehovistų, kitose renkama dešimtinė ir jų kažkodėl dėl to niekas nepuola.“ O taip. Oujebeibi. Šis straipsnis vis gerėja. Žinoma, kadangi aš esu per prievartą pakrikštyta, kitaip tariant, Romos katalikų bažnyčios narė, šį dailų mokestėlį irgi turėčiau mokėti. O taip.

Pasakykit jūs man: na kodėl XVI a. visose normaliose valstybėse nugalėjo Reformacija, o pas mus – kaip visada?

Reklama

8 responses

  1. Aivai geresnis bajeris buvo Austrijoj. Kai susirado butą, gavo laišką iš vietinės bažnyčios, kuri prašė visokių asmens duomenų, įskaitant atlyginimo dydį. Laiškas, aišku, gavo ignorą. Po poros savaičių atėjo antras – “kadangi negavom iš jūsų atsakymo, mes preliminariai paskaičiavom jūsų atlyginimo dydį, ir nustatėm, kad jūs bažnyčiai turėtumėt mokėti tiek ir tiek per mėnesį“. Customer relations, taip sakant 🙂

    O ko taip neigiamai apie savo vestuves? 🙂

  2. Man stebėseną kelia tai, kaip lengvai tau sekasi kritikuoti ir vardinti blogus dalykus. Tuomet taip išeitų, kad nieko gero RKB kaip ir nėra?

    Tada kitas klausimas – ar tiki Dievu taip, kaip jį tiki katalikai? Jei ne – kodėl tada pariniesi dėl svetimų žmonių, kurių firma net vantų neriša? Tikėjimo laisvė juk egzistuoja ne be priežasties.

    O jei taip – iš kur tokia kaltumo prezumpcija, kad visi “bažnyčios tarnai“ – blogis?

    Beje, čia dar galima panagrinėti kas tai yra “bažnyčia“, bet dzin, tik atsakyk į jau užduotus klausimus.

    • Aš parinuosi todėl, kad gyvenu valstybėje, kurioje nėra valstybinės religijos. Tačiau toje pačioje valstybėje Seimo nariai prieš priimdami ar atmesdami “jautresnius“ įstatymus jaučia poreikį pasitarti su Katalikų bažnyčia. Toje pačioje valstybėje tikybos pamokos mokyklose yra vienareikšmiškai skirtos katalikų tikėjimui aptarti ir (būkim biedni, bet teisingi) diegti. Toje pačioje valstybėje Vyriausybė skiria 1,6 mln. litų Vyskupų konferencijai, kai tuo tarpu kitoms tradicinėms religinėms bendruomenėms kartu sudėjus per metus lieka 200 tūkst. litų. Ir toje pačioje valstybėje klebonėlis gali stambiausiame interneto naujienų portale verkšlenti, kad jo ganomos avys yra nepaklusnios ir duoda nepakankamai pinigų. Tos avys savo pinigus leidžia savo poreikiams tenkinti, ir jei Bažnyčios tarp tų poreikių nėra, tai jau jų pačių reikalas.

      Nežinau, kur tu šitame mano įraše įskaitei, kad visi bažnyčios tarnai yra blogis. Aš gerbiu kiekvieną žmogų kaip individą ir tikiu, kad yra nemažai kunigų, tikinčių, jog jo pašaukimas yra padėti savo parapijiečiams. Tačiau Bažnyčia kaip institucija yra tiesiog kitokį PR metodą pasirinkusi politinė partija, besistengianti užvaldyti moralės ir vertybių monopolį. Ir blogiausia, kad ji net neslepia daranti įtaką valstybės valdymui ir laiko save nacionaline vertybe. Aš, kaip mokesčių mokėtoja, nenoriu, kad šitai nacionalinei vertybei būtų leidžiamas nors vienas mano litas. Bet kadangi puikiai žinau, kad tie litai dar ir kaip leidžiami, mane pykina nuo šitokių pasisakymų žiniasklaidoje.

  3. Visiškai pritariu dėl valstybinių pinigų skirstymo. Bet dėl individualių asmenų lėšų – nesutinku. Gali būti visiškas ateistas, absoliučiai nepritarti bažnyčios, kaip institucijos, pozicijoms ir politikoms, bet nesibodėti dovanoti pinigų humanitariniams uždaviniams: ligoninių remontui, talkoms ir kt.

    Aišku, jei aš būčiau kunigas ir man atneštų 10 kLt su nurodymu “šituos pinigus reikia išleisti ne bažnyčios institucijos perpetualizavimui, o vietinės bendruomenės ūmiems poreikiams“, sakyčiau “gerai“ ir atitinkamai perskirčiau 10 kLt, kuriuos ir taip buvau numatęs bendruomenės poreikiams, į propagandinį biudžetą. Aišku, vėlgi, galima savo filantropinius užmojus tenkinti kitais keliais, kitų organizacijų pagalba. Bet nei viena iš tų organizacijų nėra tobulai patikima. Jei paklaustum pvz. Mariaus arba mano mamos, turbūt sužinotum, kad “Sėkmės mokykla“ ir “Scientologija“ netgi skamba panašiai.

    • Yra toks dalykas, kaip externalities. Tai štai, manau, kad pinigus labdarai skiriant per sekuliarias organizacijas, jų didžioji dauguma panaudojama tiesiog labdarai, o ne labdarai su paaiškinimu, kaip jos gavėjai turėtų dėkoti Dievui, vaikščioti į mišias ir t.t.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s