Baidarės, žalios devynerios ir žydri pasipūtėliai

Bandydama nepakilusi nuo kėdės pasikasyti užpakalinę kairiosios šlaunies dalį, pradedu ataskaitą apie savaitgalio linksmybes. Trumpas anonsas: uodai visgi kanda žmones, nevalgančius mėsos. Tam tiesiog reikia labai didelio labai plėšrių uodų kiekio.

Šeštadienį kėliausi 06:30, daug burbėjau, neradau “Žalių devynerių”, neradau geltonojo celofaninio apsiausto nuo lietaus, radau tik vieną didelį šiukšlių maišą ir konstatavau faktą, kad pamiršau nusipirkti uodų repelento. Gabija žadėjo atvažiuoti 07:15, o 07:16 paskambino pranešti, kad jau rakina namų duris, tad aš galiu pradėti leistis nuo savo kalno. Vėliau paaiškėjo, kad užrakinusi duris ji prisiminė nepašėrusi žiurkėno, tada grįžo ir pašėrė, nusinešė daiktus žemyn, suprato, kad paliko telefoną, grįžo į viršų, nerado telefono, grįžo prie mašinos, rado telefoną prie visų daiktų ir išvažiavo manęs linkui.

Likusi chebra (įskaitant Gabijos sugyventinį Darių, kuris atsikėlė už ją 50 min vėliau, bet išvažiavo į susitikimo vietą 10 min prieš tai, kai ji pirmą kartą rakino duris) tuo metu susirinko Molėtų plente ir nusprendė, kad mes juos galime pasivyti Molėtų “Maximoje”. Taip ir padarėme. “Žalias devynerias” ir šiukšlių maišų nusipirkom, uodų repelento – ne.

Atvažiavę prie Aiseto ežero, iškraustėm daiktus, o ekipažų vairuotojai išvairavo į Kaltinėnus, kur kitos dienos popietę mes turėjome prisistatyti nusikalę kaip šunys ir nuskandinę pusę daiktų bei vieną kitą bendrakeleivį. Nevairuotojai (įskaitant, kad ir kaip sunku būtų atspėti, mane) liko pakuoti daiktų į šiukšlių maišus, teptis kremu nuo saulės (kadangi saulės buvo nedaug, šį punktą įgyvendinau labai atsainiai, kas akivaizdu pažvelgus į tą dailų trumparankovio statybininko įdegį) ir purkštis birzgalais nuo uodų (Eglė su Gyčiu išskyrė šiek tiek savo JAV armijai sukurto dvokiančio stebuklo, ir iki pat vakaro jis turbūt veikė neblogai). Kai jau visai nusinuobodžiavom, parvažiavo chebra su visom baidarėm ir tuščia “Žalių devynerių” fleškute (ne mano). Labai linksmi buvo.

Iš aštuonių mūsiškių baidarių šešios buvo su mišria įgula, vienoje sėdėjo du iš prigimties girti vyriškiai Tomas ir Povilas, o vieną puošė žavus mūsų su Gabija duetas. Aplinkiniai mums reiškė užuojautą ir siūlė dalintis tuos du, bet mes juk kietos. Nu ir ką, kad paskutinius 2 km reikės prieš srovę plaukti?  Beje, vos išsikapanojusios iš ežero jau apsidžiaugėme savo ekipažo privalumais, nes negi su tais bernais galima būtų aptarti tą simpatišką iki kelių vandenyje bridinėjantį žveją šalia nenustatytų lapuočių paunksmėje susigūžusios samanotos bakūžės? Aptarusios nutarėme, kad reikėtų skęsti, bet nutarimas buvo priimtas per vėlai, kad iš tokios bravūros būtų galima tikėtis kokio nors teigiamo rezultato.

Pirmą dieną upė nešė pati, tad irklavom tik tada, kai kildavo pavojus įplaukti į meldus arba gauti per galvas medžių šakomis. Žinoma, ir į meldus įplaukėm, ir per galvas gavom nesuskaičiuojamą kiekį kartų, bet nieko tokio. Gabija vos nenuskendo ežere, kai jai besimaudant bangos tik oplia, ir nunešė mane su visa baidare geroką atstumą, kurį man po to teko parplaukti atbulai. Pykau. Bet šiaip mes buvome labai geras duetas. Kokį milijoną kartų geresnis už tuos du iš prigimties girtus bernelius.

Apie 17 val. jau buvome nuplaukę kokius 2/3 viso maršruto, tad sustojome krante ir ėmėme rengtis stovyklavietę. Toliau jau viskas aišku: buitinis alkoholizmas, virėjaujantys vaikinai, vienas kitą labai mylintys vaikinai, dainuojantys vaikinai, rusiškai repuojantis, nors rusiškai nemokantis vaikinas, zefyriukų kepimas, išsukta koja, sutrypti šašlykai. Daug uodų suėstų žmonių. Negyvai nusižiovavusi ir nusikasiusi, ryžtingai patraukiau palapinėn miegoti. Gabija dar paplasnojo aplink, bandydama įtikinti eiti maudytis ir aiškindama, koks nuostabus pojūtis yra naktį susilieti su upės bangomis, ar kažkaip panašiai. Tada ėjo maudytis viena, vis įgarsindama, koks tas pojūtis visgi nuostabus. Galų gale visi lyg ir sumigo, ir prasidėjo lietus.

Vidury nakties į mūsų su Gabija palapinę atkūrė Eglė, nusprendusi, kad keturiese jie pas save netelpa. “Pasislink”, liepė ji Gabijai. Ta pasislinko. Išmiegojusi iki paryčių, atsibudo kažkuo tai lyg ir nepatenkinta bei atrado, kad Eglė miega ant dviejų paklotukų, įskaitant vieną jos pačios. Tada, cituoju, “nežadinau tavęs – laukiau, kol pati atsimerksi”. Mano paskaičiavimais, ticharinimas turėjo trukti kokią pusantros valandos, bet Gabija sakė, kad ne ne. Eglei galų gale pabudus ir joms besidalijant paklotukus, prasimerkiau ir aš, mestelėjau kažką apie mokesčių inspektores, atimančias paskutinį turtą, ir vėl susisukau į miegmaišį. Beje, miegojau iškišusi pusę kairiosios akies, tai uodai įkando ir į viršutinį, ir į apatinį vokus.

Šaltą ir vis dar uodėtą rytą praleidome klausydamiesi, kaip Darius neleis mums niekur plaukti, kol nesuvalgysim viso nupirkto maisto. Užduotį palengvino tai, kad atradome sutryptus šašlykus, o iš šakų sukonstruota viryklė virš laužo antrojo sriubos puodo neatlaikė. Manau, kad jų butas dešreles vis tiek vartos kaip minimum iki kito savaitgalio. Apie 11 val. galų gale išplaukėme. Truputį lynojo, smarkiai pūtė vėjas, bet nieko labai baisaus. Pasipuošėme tokiais celofaniniais grožiais, koks mano namuose stebuklingai dingo, ir irklavome visi spalvingi. Pavyzdžiui, Eglė su Gyčiu buvo gavę Žydrųjų Pasipūtėlių ir Žydrųjų Fėjų pavadinimus.

Paskutiniai 2 km prieš srovę ir prieš vėją pareikalavo daug jėgų ir sugebėjimo plaukti ne zigzagais. Po kiekvieno posūkio baisiai svajojome apie prieplauką, bet daugybę kartų teko nusivilti. Užtat kai ją visgi pamatėme, vos dainuoti iš laimės nepradėjome. Baisiai krūtos mes moterys. Man net rankų neskauda, tik užpakalį nuo nusėdėjimo. Ir vis dar niežti tokias keistas vietas kaip alkūnės, viršugalvis, mažasis kojos pirštelis ir t.t.

Gabijai parvežus mane namo, abi pasvarstėm, kad labai laukiam didžiosios kelionės po Balkanus. Gal net palapinę pastatyti išmoksiu.

Reklama

7 responses

  1. malonu skaityti. Kai kas šiek tiek hiperbolizuota (liudininko akims), bet nuo to tik smagiau 🙂 Aš tai sėdžiu darbe ir kasausi tą maloniai iškilią plynaukštę kaktoje, kuri galų gale pavirto kažkuo panašiu į uodo įkandimą. Kad jas kur surauktų tas uodes..

  2. Paskaiciau pradzia, kaip rakinu duris ir niekaip nepasiekiu masinos, ir nusprendziau – ten tikrai as, ne kiek nehiperbolizuota 🙂 skaityt linksma, o gyvenime gal reiktu padaryt kokia isvada… gal 🙂
    Aciu, Ruste, uz gera kompanija baidarej.
    Aciu, Egle, kad nors miegmaisio neatimei 🙂

    Laukiam Balkanu…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s