Taboras žengia į dangų (II)

Taboras žengia į dangų (I)

Taboras 07-23

Tai buvo diena, kai 20:00 mes turėjome būti susiruošę visą bagažą ir kaip įkalti stovėti prie durų laukdami busiko. Tai taip pat buvo vienas tų retų kartų, kai Gabija sumanė padirbėti viršvalandžius. Ko pasėkoje jos mašiną užrakino vidiniame kieme prie darbo, ir ko pasėkoje 20:30 ją Darius dar tik gabeno namo krautis daiktų. Po to jau viskas vyko gan greitai, ir išvažiavome vėluodami tik kokią valandą ar pusantros ir paneigdami mano išankstinę nuomonę, kad iš Vilniaus ištrūksime apie vidurnaktį.

Vienintelis (bet ganėtinai įspūdingas) tos dienos, tiksliau, nakties nuotykis laukė Lenkijos pakelėje, kai vairuotojas ir šturmanas nusprendė stoti atlikti gamtinių reikalų. Apspangę nuo apgailėtinų bandymų užmigti važiuojant Lenkijos magistralėmis, visi išsiritome laukan. Vaikinai išsirikiavo dešinėje pakelėje, mėgaudamiesi galinių busiko žibintų šviesa. Merginos perbėgo į kairiąją pakelę ir kažkodėl taipogi sutūpė priekinių žibintų šviesos zonoje. “Čia kartais ne dilgėlės?“ pasiteiravau aš dar prieš tūpdama. “Aha, visgi dilgėlės,“ patvirtino Gabija dar prieš atbulomis įvirsdama į milžinišką jų koncentraciją pakelės griovyje. Kol ji aktyviai bandė iš to džiaugsmo išsikapanoti, o aš isteriškai žvengdama bandžiau neatsidurti ten pat, pro šalį pravažiavo mašina, kurios žibintai apšvietė viską, ko dar ir taip nesimatė. Jos vairuotojas turėjo būti sužavėtas.

Taboras 07-24

Nevairuojantieji ir nešturmanaujantieji prasimerkė švintant bei nustatė, kad Lenkijoje prastai ne tik su keliais, bet ir su orais. Kas visiškai sutapo su mano dviejų savaičių orų prognoze, kurią uoliai susidariau pagal Gismeteo.ru parodymus ir atsispausdinau. Pasak jos, lyti turėjau maždaug visą kelionę, ypač naktimis. Tiesa, artėjant prie Slovakijos situacija pagerėjo, o ir Dainiaus bei Dariaus gamybos obuolių vynas reikalų negadino. Pastarasis atvėrė Dariui visas čakras, ir pirmą kartą įsijungė Načalniko sapalionių režimas.

Slovakija mus pasitiko tankais. Didžiausiam Dariaus nusivylimui, prie vairo sėdėjęs Gytis vis neišgirsdavo jo prašymų ir maldavimų sustoti pasifotografuoti: “I etiat tiank prajiechali, i tiot prajiechali, četyri tianki prajiechali…“ Tada dar pravažiavom kažkokią pilį, kas galutinai išmušė jį iš pusiausvyros, ir beliko gurkšnoti vynelį. Tiesa, dar buvome stabtelėję saulėgrąžų lauke. Kol trys krasavicos pozavo tarp žiedų, Načalnikas bagažinėje rado Gabijos plaukų džiovintuvą ir nuėjo ant kelio su juo matuoti mašinų greičio. Ir dar du fotokorespondentai iš paskos. Berods, Arno stiliumi klūpojau ant takelio ir daužiau delnu.

Pavalgyti sustojome antrame pagal dydį Slovakijos mieste – Košice (disclaimer: visi istoriniai ir demografiniai šio aprašymo faktai buvo surinkti jau po kelionės). Oras jau buvo smarkiai pasitaisęs, tad valandą slankioti po gražų senamiestį ieškant Mičo svajonių kepto sūrio nebuvo taip jau blogai. Galų gale radom kažkokį jau užsidaryti besirengiantį slovakų liaudies rūsį su pikta ir jokiom kalbom nekalbančia padavėja, ir įkalėm po nemažą porciją to sūrio bulvių apvalkale, užsigerdami “Staropramen“. Dainius netgi susivyniojo vieną gabalą į servetėlę išsinešimui, kadangi šį savo pageidavimą aiškinti padavėjai pabijojo.

Netrukus po išvažiavimo iš Košice jau kirtome Vengrijos sieną, kur pirmą kartą apsireiškė Mičo sugebėjimas pravažiuoti objektus, kuriuose galbūt visai vertėtų sustoti. Tokiu būdu likome be vinjetės ir be vengriškų tugrikų, dar žinomų forintų vardu. Beje, tai yra oficialiai blogiausia kelionės valiuta: 1 LTL = 80 HUF. Be skaičiavkės išgyventi neįmanoma.

Kelias vedė į nedidelį kurortinį Tiszafüred miestelį prie ežero, kuriame įsikūręs kempingas su terminiais baseinais. Čia jau savo žodį tarė Birutė, kuri betrumpindama kelią mus nuvedė į saulėgrąžų lauką. Ot džiaugėmės. Galų gale radę miestuką, pirmiausia patraukėme į “Lidl“, kur Mičas pademonstravo ir antrąją ypatybę – pomėgį parkuotis. Pustuštėje stovėjimo aikštelėje apsuko tik kokius tris ratus, kol išsirinko nu jau pačią optimaliausią vietą.

Kempingas buvo puikus: su karštais dušais, virtuvėle ir siera smirdinčiu terminiu baseinėliu, kurio šiluma labai tiko gan vėsiam vakarui. Suvartoję vakarienę ir jau sutemus parūkę kaljanėlio gavome pirmuosius vengriško lietaus lašus ir skubiai susivyniojome miegoti. Pirmasis ir pats ilgiausias etapas baigėsi.

Taboras žengia į dangų (III)

Reklama

3 responses

  1. Atgalinis pranešimas: Taboras žengia į dangų (I) « Be pavadinimo

  2. Atgalinis pranešimas: Taboras žengia į dangų (III) « Be pavadinimo

  3. Atgalinis pranešimas: EuroTrip 2010 @ Mes Keliaujam!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s