Taboras žengia į dangų (III)

Taboras žengia į dangų (II)

Taboras 07-25

Atsibudus teko konstatuoti faktą, kad vengriškas lietus lijo visą naktį ir toli gražu nesiliovė. Sklandžiai pamiršome planą prieš išvykstant darkart pasiturkšti baseine ir puolėme kraustytis. Aš savąjį savaime prisipučiantį, bet labai nenoriai susivyniojantį paklotuką supakavau iš trečio karto. Viską sukrovus į busiką ir Gabijai sėdus prie vairo, sukapojome po porą paskubomis suteptų sumuštinių su kažkokia grietinėline obuoliene ir pasukome į pietus.

Už kokių 30-40 km, prieš pat įvažiuodami į eilinį kaimą, pastebėjome, kad kažkas mūsų transporto priemonėje barška. Vis dar pliaupiant lietui stabtelėjome priešais kažkokius sandėlius ir nustatėme, kad mūsų galinė dešinioji padanga yra tiesiog beviltiškai nuleista. Iš pradžių kilo trumpa, bet vaisinga panika ieškant įrankių. Tada vaikinai titaniškomis pastangomis iš po busiko išgraibė atsarginį ratą, tačiau greit paaiškėjo, kad nukentėjusiojo rato su panikos metu rastais įrankiais atsukti niekaip nepavyks. Visi aktyviai keikė busiką.lt, lietų ir Vengriją. Tuomet su kažkokia “Niva” atvažiavo sandėlių sargas ar kažkas panašaus, apžiūrėjo mūsų problemą ir ėmė iš sandėlių tempti mums visokius raktus ir vamzdžius. Iš kokio ketvirto karto pavyko pataikyti. Tuo metu Eglė bandė parodyti šlapiam ir purvinam šuniukui-avytei, kaip reikia lįsti po “Niva”, kad neperšaltų. Judesiukai buvo panašūs į stiuardesių, aiškinančių, kaip rasti duris.

Galiausiai padanga buvo pakeista, o mano pončas nuo lietaus (“rausvasis pasipūtėlis”) paaukotas pradurtajai suvynioti, kad neišteptų viso bagažinės turinio. Vengras kažkur iš sandėlių atsinešė uzbonėlį naminės palinkos (šlykštaus vietinio samagono) ir supylė mums į mineralinio vandens butelį, kad kelionėje neperšaltume (beje, man pačiai įdomu, kaip mes sugebėjome neperšalti). Nepaisant to, nutarėme, kad Vengrija nepasinaudojo proga mums patikti. Patraukėme toliau.

Papietauti nutarėme trečiame pagal dydį Vengrijos mieste Segede, visai arti Serbijos sienos. Kažkaip netikėtai nustojo lyti, ir netgi išlindo saulutė, tačiau atsargumo dėlei visgi pasirinkome pirmą šalia parkingo vietos pastebėtą restoranėlį. Su baltom staltiesėm, žvakėm ir išdidžiu ūsuotu savininku, bet be kortelių aptarnavimo – jie ten Vengrijoje apskritai turi kažkokių rimtų problemų su kortelėmis. Valgiau fantastišką žuvienę su citrina ir grietine bei grilyje keptų daržovių. Kiti išbandė aštrų guliašą. Vengrija visgi pačiupo vieną paskutinių progų mums šiek tiek patikti. Visų septynių pietūs kainavo gal 14,000 tugrikų – kad ir ką tai reikštų.

Atvykę į Serbiją nusprendėme šįkart visgi išsikeisti pinigų. Serbiški tugrikai (dinarai) irgi ne itin vertingi, bet juos bent lengva skaičiuoti: 1 EUR = 100 CSD. Reikia pasidžiaugti, kad Serbija pasinaudojo praktiškai pirma įmanoma proga patikti merginų kompanijai, kioske šalia valiutos keityklos pasodindama netgi labai neprastą jaunuolį. Apskritai, serbų vaikinai gražūs. Mūsiškių teigimu, Serbijoje merginų išvis nėra, tad jie dairymosi turbūt turėjo mažiau.

Pasukę link Belgrado, padarėme atradimą: serbai dar nėra nusitiesę padorių autostradų, bet mokėjimo būdeles jau susistatę ir gan tankiai. Turbūt tokiu būdu bando susirinkti babkių būsimam kelių padorumui.

Iki vakaro be didesnių nuotykių pasiekėme Belgrado priemiestį Zemun, kuriame esantis kempingas žadėjo puikų vaizdą į Belgradą ir į Dunojų. Puikus vaizdas per piktžolėmis apžėlusią tvorą buvo į palei Dunojų įrengtą sąvartynėlį ir į kažką upėje berausiantį ekskavatorių. Tačiau pradėjus temti tolumoje sušvito ir sostinės žiburiai, tad per daug nesiskundėme. Šalia mūsų sudėtingą stovyklą įsirenginėjo keturi olandai pretenzingomis šukuosenomis. “Ką gali kelionėje veikti keturi bernai? Ir dar olandai? Ir dar taip atrodantys?!” šnypštė mūsiškiai. Mano supratimu, keturių gėjų medaus mėnuo visgi yra šiek tiek perspausta idėja. Šiaip ar taip, jie pasistatė porą palapinių, valandą knisosi prie kažkokio ypatingo užuovėjos stogelio, išsilankstė sudėtingą stalo ir kėdžių konstrukciją, sėdo į mašiniuką ir išrūko miestan, mums dar nespėjus susidraugauti ir paprašyti žolės. Niekšai.

Naktis atėjo be įsimintinų nuotykių ir be lietaus.

Taboras 07-26

Šįkart paklotuką įveikiau iš kokio ketvirto karto ir supykau, kad nesimato pažangos.

Belgradas yra trečias pagal dydį Balkanų miestas (po Stambulo ir Atėnų) su 1,6 mln. gyventojų. Įsikūręs strateginėje vietoje tarp rytų ir vakarų, jis vien istoriniais laikais regėjo 115 karų ir 44 kartus buvo sugriautas. Vien Viduramžių laikotarpiu jį spėjo pavaldyti Bizantijos imperija, frankai, bulgarai, vengrai ir serbai, o vėliau užplūdo otomanai. Dabar jį yra užplūdusi 1990-ųjų pradžios stiliaus nuvorišų architektūra, įžūlūs vairuotojai ir čigonai su arklių traukiamomis brikelėmis. Bent jau toks buvo mūsų pirmasis įspūdis, o bent jau man ir Gabijai tas įspūdis absoliučiai patiko.

Užsukę į padangų remonto dirbtuvę, sužinojome du esminius dalykus: mes sugebėjome saviškę prasidurti į aštrų akmenį, ir mums nepatartina jos daugiau naudoti, nes ji truputėlį gumbuota. Apsiremontavę padangą už 30 Lt (t.y., už lygiai tokį biudžetą, kokį išskyrė Sąskaitų valdovė Eglė), pradėjome ieškoti kelio iš apvažiavimo į miesto centrą. Štai tada judrioje sankryžoje pro mus ir pralėkė pirmasis bernelis su arkliu, brikele bei į rankoje laikomą mobiliaką įbestomis akimis. Nuostabu. Kitas vaizdelis mūsų laukė jau artėjant link centro: pora čigonų, iš kurių viena – pustrečios manęs pločio, auksais besišypsanti tetutė, ramiausiai savąjį kuiną vadeliojo šaligatviu. Matyt, kad eismui nemaišytų.

Belgrade viskas yra stambu, nesismulkinant. Jei namas, tai didelis, jei kičas, tai toks, nuo kurio keliai linksta. Beje, ir visoje Serbijoje situacija panaši. Prisiparkavę stoties rajone, patraukėme centro link, pakeliui džiaugdamiesi visokiais architektūriniais ir antropologiniais stebuklais. Radome daug tokiomis lyg ir vonios plytelėmis grįstų mažų gatvelių, kylančių į kalną, ir dešimtis jose įsikūrusių kavinukių, bariukų, restoraniukų ir kitokių stebukliukų. Beje, jie tuose kraštuose moka daryti laaabai patogias kėdes maitinimo įstaigoms. Einant pro lauko kavines taip ir norisi klestelti minutėlei.

Pasivaikščioję pagrindine turistų gatve, niekuo nesiskiriančia nuo visų pasaulio High Streetų, priėjome Kalemegdano parką ir tvirtovę. Ši tvirtovė – seniausia miesto dalis, ir daugelį šimtmečių pats Belgradas egzistavo jos sienų ribose. O dabar ji saugo like the best thing ever… Krūvą tankų!!! Darius nežinojo kur dėtis iš tos laimės. Nusifotografavo konkrečiai su viskuo, ką tik rado.

Apžiūrėję tvirtovę, grįžome į vonios plytelių rajoną ir labai neblogai pavalgėme nacionalinio serbų maisto įstaigoje su nacionaliniu berniuku, angliškai nesupratusių nė bum bum. Aš valgiau vienintelį meniu rastą nemėsišką patiekalą, kuris per kažkokį sutapimą buvo ir brangiausias meniu patiekalas – neįvardyta žuvis. Bet labai skani. Likusi kompanija ragavo čevapčiči – šūdukų formos ir spalvos grilyje kepto faršo, kuris visiems lyg ir patiko. Ir viską užgėrėme vietiniu alumi iš molinių bokalų. Aš po pastarojo veiksmo pamiršau nueiti į tūliką, kas po nepilno pusvalandžio baigėsi sisiojimu Belgrado stoties rajone, krūmuose palei bėgius.

Iš Belgrado pasukome į rytus, link Rumunijos sienos ir Džerdapo nacionalinio parko. Pakeliui pasimėgavome nepakartojama naujosios kartos serbų architektūra, kuri tame regione yra gausiai atstovaujama praktiškai kiekviename kaime. Kol kas nesugebėjome išsiaiškinti, iš ko gyvena vietiniai žmonės, ir kaip jie išgali pasistatyti tokias pilaites. Dar įstrigo labai daili bakūžė, šalia kurios pagal ūgį buvo išrikiuoti kokie 15 sodo nykštukų. Žinoma, Birutė patrumpino kelią nuvesdama per žvyrkelį, kas mums, kaip dar neatsigavusiems po padangos istorijos, sukėlė šiek tiek stresiuko. Maždaug toje vietoje turėjome galimybę iš arti apžiūrėti Dunojų ir nustatėme, kad Štrausas kentėjo ne tik nuo romantizmo, bet ir nuo daltonizmo. Kaip tą upę galima buvo pavadinti “Žydruoju Dunojumi”, galva neišneša.

Pavažiavę palei nenusakomo platumo upę ir pasigrožėję kitame krante žaliuojančiais Rumunijos kalnais, radome Golubaco tvirtovę, skalaujamą rudojo vandenėlio. Prisifotografavę iki blogumo, pavažiavome dar gilyn į nacionalinį parką ir apsinakvojome tuštutėliame kempingiuke ant kranto. Tiesa, ten lakstė daug šunų ir uoliai kaulijo mūsų grikių košės. Gali būti, kad vėliau kaulijo ir tekilos, bet mums jau nebe itin rūpėjo. Tą vakarą daug juokėmės.

Taboras žengia į dangų (IV)

Advertisements

5 responses

  1. Atgalinis pranešimas: Taboras žengia į dangų (II) « Be pavadinimo

  2. a) kaip gal4jo Vengrija nepasinaudoti pirma galimybe jums patikti? Taigi pasinaudojo – atsiuntė garažiuko darbuotoją (ar jūs jį patys išsikvietėt?)!
    b) daugelis olandų su pretenzingom šukuosenomis – jie tokie gimsta 😉 leidžiu sau priminti, kad užsimanius olandiškos žolės, žinote, kokiame dideliame mieste Olandijos ją galite rasti ir ir ir RUSTE, jau šįkart su mielu noru priimsim nakvoti ir net atskirą kambarį svečių turėsim!!! 🙂

  3. a) Nu taip taip, sudėtinga mums būtų buvę be to dėdės…
    b) Nepaisant to, olandai vis tiek labai gražūs 🙂 Ir taip taip, be abejo žinau, kur ieškoti olandiškos žolės 😀 Jau kai tik užsimanysiu, tai iškart kaip raketa skrisiu pas Tamstas.

  4. Atgalinis pranešimas: Taboras žengia į dangų (IV) « Be pavadinimo

  5. Atgalinis pranešimas: EuroTrip 2010 @ Mes Keliaujam!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s