Taboras žengia į dangų (V)

Taboras žengia į dangų (IV)

Taboras 07-29

Ryte visi, išskyrus mane, ėjo maudytis. Man vandens temperatūra vis dar nepatiko. Kaip įprasta, susisukę iki 8 val. vietos laiku, nuvažiavome apžiūrėti rytinės ir dar turistų neapdergtos Budvos. Gražu. Budva buvo įkurta prieš 2,500 metų ir yra viena seniausių Adrijos regiono gyvenviečių. Kaip ir kitų pakrantės miestų, Budvos senamiesčio architektūra labiausiai paveikta vėlyvųjų Viduramžių ir Renesanso laikų Venecijos respublikos: siauros, akmenimis grįstos gatvelės su viršuje ištemptomis skalbinių virvėmis, vijokliais žaliojančios langinės, sudėtingais raštai puošti balkonėliai ir daugybė jaukių kiemielių, kuriuose dabar įsikūrusios parduotuvės, kavinės ir galerijos. Nuo bangų miestą saugo akmeninės sienos, nutūptos paukščių ir ankstyvųjų romantikų. Uostas pristatytas prabangių jachtų, bet savo nuomonę apie jas geriau pasilaikysiu sau.

Iš Budvos, kuri buvo piečiausias mūsų maršruto taškas, patraukėme palei jūrą į šiaurės vakarus, Kotorą. Fantastiško grožio miestelis, įsikūręs prie giliai į krantą įsiterpusios įlankos ir iš visų pusių apsuptas kalnų. Įžengę pro aukštą akmeninę sieną, patekome į Viduramžiais dvelkiantį senamiestį su daugybe bažnytėlių, kavinių, parduotuvėlių ir aukštai virš galvos stūksančiomis tvirtovės liekanomis, į kurias tiesiog privaloma įlipti. Oi, pasportavome mes ten, skųstis negaliu. Tačiau karštį ir nuovargį atpirko kas 10 m vis gražėjantis vaizdas į raudonus stogus, jachtų pilną įlanką ir ją supančius kalnus. Bent jau man Kotoras patiko labiausiai iš visų aplankytų Adrijos pakrantės miestų. Reikalo nepagadino ir skanus maistas, kurio prisišveitėme nulipę nuo kalno.

Beje, dar neįžengęs į Kotoro senamiesčio zoną Dainius sugebėjo nuskandinti kažkokiame prūdelyje savo fotoaparato detalę. Tad pasivaikščiojęs, pasistiprinęs ir kavinės tūlike persirengęs, jis išdidžiai įlindo į nelemtąjį prūdelį tos detalės žvejoti. Aplink iškart susibūrė susidomėjusių vokiečių turistų būrelis, kuriam buvo pasakyta: “The price for watching this is 1 euro. No, actually, 2 euros, cause he’s so pretty…” Po 10 min braidymo su skubiai draugų suorganizuotos žvejojimo lazdos pagalba, Mičui Bakenonui visgi teko grįžti krantan nuleista galva. Gelbėjimo operacija nepavyko.

Likusią dienos dalį praleidome sukinėdamiesi pakrantės serpantinais Kroatijos link ir artėdami prie tos dienos kelionės tikslo – Dubrovniko. Pakeliui pasimaudėme žmonių ir šiukšlių pilname paplūdimyje, kurio neužskaitėme. Pasiekę Dubrovniką, iš antro karto pataikėme į dar ne visai pilną kempingą, kurį turbūt reikėtų paminėti kaip patį gražiausią – su alyvmedžiais, riešutmedžiais ir palapinės kuoliukams neįkandama žeme. Vienintelis gražų vakarą aptemdęs nesusipratimas buvo susidūrimas su pedantiškais vokiečiais, kuriems kempinge reikėjo asmeninės erdvės, tačiau viskas nublanko prieš gerą orą ir linksmą naktinį pasivaikščiojimą ieškant jūros.

Taboras 07-30

Tai buvo rytas, kai aš paklotuką susivyniojau iš pirmo karto. Rytą prieš tai vyniojimo operacijoje dalyvavo Dainius, kuris nusprendė, kad būtent jo teigiama įtaka galiausiai padarė galą mano kančioms. Man atrodo, kad aš tiesiog savarankiškai atradau “Keturių galūnių techniką”, kaip tai pavadino Gytis.

Susipakavę išvažiavome į rytinį Dubrovniką. Šį miestą VII a. įkūrė pabėgėliai iš Romos imperijos likučių, ieškoję prieglobsčio nuo įsismarkavusių slavų genčių išpuolių. Viduramžiais Dubrovnikas, tuo metu vadintas Raguza, buvo nepriklausomos jūrinės valstybėlės centras ir konkuravo su Adrijos regiono lydere Venecija. 1991 m. sugriuvus Jugoslavijai, miestą daugiau nei pusmečiui buvo užėmusios serbų pajėgos, o dabar karo žaizdas mini prie įėjimo į senamiestį stovintis žemėlapis, nurodantis visus nuo bombų ir šrapnelių nukentėjusius namus.

Kroatiškos kainos Dubrovnike klesti visu grožiu. Stabtelėję prie vienos kavinukės ir atradę, kad vegetariškas daržovių rinkinukas kainuoja 30-35 Lt, o mėsiški patiekalai – dvigubai brangiau, supratome, jog katino dienos pietaujant restoranuose baigėsi. Bliamba, užlipti į Dubrovniko apžvalgos sieną kainuoja 10 eurų. “Ne ne,” pareiškiau. “Maksimali suma, kurią aš pasirengusi mokėti už lipimą kažkur savo skaudančiomis kojomis yra 2 eurai”. Tad tiesiog valkiojomės aplink, gėrėdamiesi nemokamais vaizdais (išskyrus Gabiją, kuri šiame, turbūt brangiausiame mūsų aplankytame mieste nutarė įsigyti sidabro pakabutį. Tiesa, labai gražų). Ilgiausiai apsistojome prieplaukoje, mėgaudamiesi jūros vėjeliu ir vandens purslais, maloniai praskaidrinusiais karštą dieną. Darius kartu su krūva vaikiščių pašokinėjo nuo uolos į jūrą, po to visi dar paklaidžiojome jau atsibudusių turistų beužliejamame mieste ir iškeliavome toliau.

Dienos tikslas buvo Pelješac pusiasalis pietų Kroatijoje, kuris kada nors turbūt virs viena tų ilgų ir siaurų salų, besidriekiančių palei Dalmatijos krantus. karštis ir saulės nudegintas peizažas, primenantis Ispanijoje filmuotus Sergio Leone vesternus, kėlė lengvą depresiją, kurią bandėme numalšinti iš vietinės bobutės pirktu vynu. Bendrai paėmus, jis nebuvo skanus. Na, nebent būtume traktavę jį kaip vyną ir pelėsinį sūrį viename. Užtat vieno Pelješac kaimo parduotuvėje radau skaniausią gyvenime ragautą jogurtą, kurį vėliau pavyko užtikti tik kartą, Hercegovinos supermarkete. Žiauriai geras daiktas. Beje, geriamo jogurto indelis + sausainių pakelis = 10 Lt.

Apsistojome pačiame pusiasalio gale, kur tarp jo ir lygiagrečiai plytinčios Korčulos salos klesti burlenčių sportas. Kiaurą vasarą pučiantis gaivus maestralis (daug švelnesnis už Prancūzijos pietus siaubtį mėgstantį mistralį) ir sąsiaurį nuo atviros jūros bangų sauganti Korčula garantuoja idealias sąlygas burlentininkams, tad ir mūsų išsirinktame kempinge buvo apsistoję beveik tik jie. Paskubomis pasistatę palapines, nesivargindami į akmens kietumo žemę smaigstyti jau ir taip nukentėjusių kuoliukų, nuskuodėme į pliažą. Vandens temperatūra šiaip sau, bet įlindus į jūrą ir nekišant iš jos nosies – visai nieko. Beje, krantas ir dugnas baisiai akmenuoti, tad kiekvienos maudynės man baigdavosi naujai supjaustytomis kojomis ar net delnais ir keliais.

Gulėjome pliaže, kol atvėso, o tada grįžome į kempingą nusigramdyti nuo savęs druską ir konstruoti vakarienę. Po jos atėjo laikas kaljaniukui, o už tvoros esančios vilos kroatai ėmė rengti giminės balių. Visai nieko turėjom atrodyti: vienoj tvoros pusėj trijų kartų giminės sambūris, o kitoj – susivėlę, nusvilę ir nuo kaljaniuko apsinešę valkatukai su palapinėmis. Aš sugebėjau užmigti ant paklotuko prie kaljano būtent tuo metu, kai giminė išsitraukė gitarą ir ėmė dainuoti. Nuostabu.

Nors vėliau nuėjom normaliai miegoti į palapines, ir netgi dainos galiausiai liovėsi, pamiegoti pavyko neilgai. Pabudau nuo to, kad kažkas plėšia viršutinį palapinės sluoksnį ir ėmiau klykti. Pasirodo, kilo vėtra, prie kurios netrukus prisijungė ir smarkus lietus su perkūnija. Kilo masinis lakstymas aplink palapines, akmenų raišiojimas vietoj kuoliukų ir kitokios atrakcijos. Miegoti tąnakt buvo baisoka.

Taboras žengia į dangų (VI)

Reklama

2 responses

  1. Joo, pietų Kroatijos kempingams tikrai būdinga neiveikiamas gruntas ir smarkūs vėjai 🙂 Ech, bet vis tiek kaip gerai kažkada buvo….

  2. Atgalinis pranešimas: Taboras žengia į dangų (VI) « Be pavadinimo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s