Taboras žengia į dangų (VI)

Taboras žengia į dangų (V)

Taboras 07-31

Atsibudę po škvalo ir apsižiūrėję, atradome, kad visi esame sveiki gyvi ir nieko nepraradę. Beje, tai turbūt buvo tas rytas, kai aš pirma išlindau iš palapinės į lietų ir visu pajėgumu pareiškiau: “Anuka visi keliatės!!!“ Labai norėjau į karštą dušą, o rankšluostis ir kosmetika gulėjo užrakinti busike.

Kelias atgal išilgai Pelješac pusiasalio vedė per staiga sužaliavusias pievas ir miškelius. Ir, žinoma, per visą rytą nesiliovusį lietų. Pasiekę žemyninę Kroatijos dalį, pasukome link Splito su planu vėliau nuklysti į Bosniją ir Hercegoviną bei apžiūrėti dailų Mostaro miestą. Pasirodo, Kroatija yra padalyta į dvi dalis, kurias skiria maždaug 20 km pločio atkarpa – vienintelis BiH priėjimas prie jūros (beje, po visų Jugoslavijos padalijimų Serbijai pasisekė kur kas mažiau – ji pakrantės išvis nebeturi). Į BiH sugebėjome įvažiuoti net nepatikrinti, tačiau eilė patekti į šiaurinę Kroatijos dalį buvo nusidriekusi kelis kilometrus. Šiek tiek padūsavę, radome keliuką, sukantį dešinėn, ir kilo mintis, kad galbūt visai nereikia įvažiuoti į Kroatiją, o iš ten, jau autostrada, – vėl į BiH. Įvyko greitas balsavimas, kaip paprastai, parodęs, kad didžiajai daliai ekipažo yra absoliučiai vienodai, kur važiuoti. Gabija pasinaudojo progą pademonstruoti savo entuziazmą priimant kolektyvinius sprendimus, tad Mičui buvo nurodyta sukti į keliuką, vedantį Hercegovinos gilumon.

Įtariu, kad Eglė šiek tiek gailėjosi, jog nepadalyvavo priimant kolektyvinį sprendimą. Nors kitų nepykino, bet bent jau mano racionalus protas pyko už tai, kad galiausiai vis tiek sugaišom dvigubai ilgiau, negu tuo atveju, jei būtume likę kamštyje. Tačiau, kita vertus, važiuodami autostrada mes tikrai nebūtume išvydę tikros Hercegovinos su uolėtais, žaliais krūmais apaugusiais kalnais, sugriautais kaimeliais ir kitais ypatumais. Tai gal ir gerai. Žodžiu, keliukai buvo siauri, vingiuoti ir duobėti. Mičas sakė, kad jam netgi vairuojant buvo ne visai gera.

Galų gale pasiekus Mostarą, dangus išsigiedrijo, ir pasirodė kaitri pietų saulė. Pats tas oras nerti į siauras įvairiataučio senamiesčio gatveles, kuriose ant kiekvieno kampo klega sušvelninta musulmoniškų turgų variacija, o skanūs ir gan sotūs burekai (taip, mūsų čeburekų giminaičiai) kainuoja tik eurą. Jau spėję susipažinti su Kroatijos kainomis, naudojomės proga įsigyti keletą kartų pigesnių suvenyrų, už kuriuos atsiskaityti galima ir vietinėmis markėmis, ir eurais, ir net Kroatijos kunomis. Didžiausia Mostaro senamiesčio atrakcija – XVI a . pastatytas (ir 1993 m. per karą sugriautas, bet ne per seniausiai atstatytas) 25 m aukščio Senasis tiltas, nuo kurio šokinėja vietiniai nuotykių ieškotojai. Tiesa, prieš tai susirinkę iš turistų minios juos tenkinančią eurų sumą. Beje, parodomąjį stovėjimą su plavkėmis už tilto tvorelės bei pinigų rinkimą vykdo atsarginiai, o pagrindinis nardytojas pasirodo galų gale atėjus metui šokti.

Apžiūrėję Mostarą ir pasifotografavę prie kulkų suvarpytų namų sienų, užsukome į supermarketą mega pigiam apsipirkimui ir patraukėme atgal į Kroatiją. Pasienio punktas buvo aplipintas įspėjimais, kad negalima įvežti maisto produktų, bet mes su Gabija sėdėdamos priekyje labai subtiliai šypsojomės ir atrodėme visai neįtartinos, tad berniukas mus labai sklandžiai praleido. Netrukus po to buvo ištarta puikioji frazė: “Na, Gabija, dabar važiuok ramiai…“ “O ką, mus vejasi?“

Apsistojome prie Splito, prabangiausiame visos kelionės kempinge. Perspėjimas tiems, kas ketina keliauti po Balkanų kempingus: nebandykite nakvynės kainos skaičiuotis patys pagal nurodytą kainyną. Verčiau paprašykite kempingo bobutės, kad suskaičiuotų bendrą sumą su visais mokesčiais. Nes tie jų mokesčiai gali kainą išpūsti kokius 2.5 karto. Būna labai liūdna sužinoti tai iš ryto.

Taboras 08-01

Pirmą kartą per visą kelionę leidome sau išsimiegoti, kiek tik norėjome. To pasėkoje Splite pasirodėme per patį turistų antplūdžio įkarštį. Patyrinėję milžiniškus Romos imperatoriaus Diokletiano rūmus ir įsigiję vėliau labai pravertusių kvapių levandų maišelių, palei jachtų pilną uostą patraukėme ieškoti paplūdimio. Pirmą kartą turėjome lankomo miesto žemėlapį, ir tai mums atsirūgo: Mičas jame rado undinėlės simbolį ir nutarė, kad reikia maudytis būtent ten ir niekur kitur. Kai galų gale per patį karštį pasiekėme tą undinėlės paplūdimį, buvome spėję praeiti daugybę mums kur kas labiau patikusių vietų maudytis. Toliau: viena iš mūsų žavingų mini tragedijų, apsisukimas, išsiskyrimas (omajgad!) ir visiems tikęs bei patikęs pasimaudymas.

Per pačią siestą paėjėję gan nemažą atstumą iki busiko, visi, išskyrus vairuotojo-šturmano duetą, sugriuvome miegoti. Tuo tarpu duetas pasuko toliau šiaurėn, į nedidelį Murtero miestelį, iš kurio kitą dieną turėjome laivu plaukti į Kornati salas. Po maždaug valandos atsibudome ir su didele nuostaba konstatavome, kad Dainiaus šturmanavimo talentas mus nuvedė į kažkokį šunkelį vidury saulės išdegintų laukų ir visai turizmu nedvelkiančių kaimų. Pasigavome kažkokius vietinius buldogų veidais, kurie mums maloniai [nepamenu, kokia kalba] paaiškino, kad geriausia mums būtų apsisukti, važiuoti gal 100 km atgal ir visgi sukti į tą mokamą autostradą, kurios bandydami išvengti mes ir atsiradome tuose laukuose. Mes jų, žinoma, nepaklausėme, kas po kokios valandos klaidžiojimo visgi pasirodė buvęs geras sprendimas. Radome platų kelią, o vėliau radome ir Murterį. Prisukioję daug įvairių ratų po jį, radome uostą, radome savo išsvajotą laivą su butaforiniais stiebais ir burėmis bei įsigijome bilietus rytojaus pasiplaukiojimui su įskaičiuotais pietumis ir netgi vynu (kadangi Kroatijoje už tuos 110 Lt laisvai galima susiorganizuoti tiesiog paprastus pietus, laikėme tai neblogu dealu).

Dar neatsigavę prieš pernakvojimą prabangiajame Splito kempinge, bandėme susirasti kuo pigesnį variantą. Aišku, nafig mums ką nors pavyko rasti, bet užtat dėdė kempingistas padarė didelę nuolaidą. Sakė: “What can I do for Litvanian people?“ Kempingas atrodė apšiuręs, bet dušas buvo geras, o mes, merginos, pagal tai visų stovyklaviečių kokybę ir vertinome. Be to, prie pat buvo krantas su daug jūros ežių ir nudistais, kurių aš, asmeniškai, nepastebėjau. Tą faktą, kad mes apsistojome prie nudistų pliažo, geriausiai pakomentavo Čeponis, išgąstingai išpūtęs akis ir nutaisęs davatkos balsą: “Manęs tai visai netrikdo…“

Vakare su “Lidl“ pirktu laimų pyragu paminėjome šturmano Mičo jubiliejų.

Taboras žengia į dangų (VII)

Reklama

2 responses

  1. Atgalinis pranešimas: Taboras žengia į dangų (V) « Be pavadinimo

  2. Atgalinis pranešimas: Taboras žengia į dangų (VII) « Be pavadinimo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s