Taboras žengia į dangų (VII)

Taboras žengia į dangų (VI)

Taboras 08-02

Mano manymu, antra pagal gerumą kelionės diena. Ryte skubiai išsikrapštėme iš nudistų kempingo ir patraukėme į Murterą, kur mūsų jau laukė laivas. Kadangi prisistatėme pirmieji, galėjome išsirinkti pačias pačiausias vietas viršutinio denio priekyje ir iškišę pro bortą mataruoti kojomis laukdami iškylos.

Iškylos tikslas – Kornati archipelagas, kuriame kroatai nuo amžių amžinųjų gano avis. Beje, Dalmatijos pavadinimas yra kilęs nuo senovinės ilyrų kalbos žodžio “delmë“ – “avis“. Tai štai, avių ir dirvožemio erozijos dėka šiandien Kornati salos augmenija apsiriboja reta žolyte ir krūmokšniais. Be to, salos yra skersai išilgai išraižytos akmeninių tvorų, neleidžiančių avims šokinėti į kaimynų sklypus.

Porą valandėlių paplaukę pirmyn, stabtelėjome vienoje iš salelių papietauti vietiniame restoranėlyje. Mūsų spėjimu, restoranėlis laikosi iš į laivą nespėjusių turistų. Žuvytė buvo visai vidutiniška, vynas vėl trenkė pelėsiais, bet atskiestas vandeniu suėjo netgi labai neprastai. Atgal į laivą visi spėjome ir iškart nekantriai ėmėme laukti maudynių žadėtame “sandy beach“. Paplaukus nepilną pusvalandį, buvome išleisti prie to sandy beach, pilnutėlio jau anksčiau atplaukusios liaudies. Aišku, pakrantė visa žvyruota ir akmenuota, ko pasėkoje aš užsidirbau bene didžiausią iš visų savo kelionės traumų ir maudynes tęsiau krauju plūstančiais delnais. Bet, chebra, dugne tai smėliukas! Ir vanduo šiltutėlis. Tai kaiiiii gerai buvo visiems kitiems, o aš pakentėjau graužiančią druską kokias 20 min ir pasukau krantan skaityti knygos apie dramblius.

Pusantros valandos, išskirtos maudynėms, pralėkė kažkaip netikėtai greitai, ir sulipome atgal laivan su tikslu grįžti į krantą. Po to sekė kokios 3 val. sūpavimosi ant bangų kepinant Kroatijos saulei ir pučiant jų mielajam maestraliui. Labai gerai. Įdegiau pažastis. Nes tepdamasi kremu nuo saulės kažkaip neatkreipiau dėmesio į šią strateginę kūno vietą – pamoka išmokta. Tiesa, Gyčiui pasisekė labiau: jis visą kelią atgal sėdėjo iki pusės išsirengęs, tad, kai galiausiai atsistojo, ant pilvo baltai švietė cielos trys pseudolašinukų klostės.

Apskritai paėmus, išvyka buvo nuostabi.

Tolesnė užduotis buvo per vakarą pasiekti Plitvice nacionalinį parką šalies gilumoje, prie Bosnijos sienos. Man labai įstrigo momentas, kai iš Viduržemio jūros augmenija retokai pabarstytos įkalnės įlindom į tunelį, pavažiavom juo kokius 5-6 km, o kai išnėrėm, aplink jau buvo tankūs miškai ir maždaug dvigubai drėgnesnis oras.

Taip ir neprivažiavę Plitvice, apsinakvojome pakeliui rastame nusususiame kempingėlyje su dviem kitom palapinėm. Pamenu, kad eilinį kartą buvo sugedęs primusas, kurį Mičas su meile ir švelnumu išrankiojo, išvalė, nuprausė, pasekė pasaką, supynė kaseles ir vėl sudėjo. Tada truputį veikė. Eglė jau antrąkart ištrėmė Gytį į bernų palapinę, o pas save suorganizavo mergaičių naktį. Pakeliui Čeponis turėjo ką pasakyti apie geltonus Gyčio apatinius.

Naktį pabudome nuo to, kad gretimoje palapinėje kažkas isteriškai rėkia: “Go away! I said go away! Go somewhere else! There’s plenty of space! Get the fuck away from here!!! Don’t you fucking understand?!“ Kaip supratau, pas juos bandė įsibrauti kažkoks bomžas. Buvo baisoka. Čia man, nes Eglei tai buvo siaubingai pasibaisėtinai baisu, ji prakeikė save už tai, kad išmetė iš palapinės Gytį, o po to negalėjo užmigti pusantros valandos.

Taboras 08-03

Pabudę atradome, kad visi sveiki ir gyvi, o miegojome debesyje. Palapinės šlaputėlės, drėgna kaip džiunglėse, tik trigubai šalčiau.

Mano įspūdžiai apie Plitvice parką dvejopi. Viena vertus, gražūs kriokliai ir fantastiško švarumo vandenėlis. Kita vertus, tame vandenėlyje negalima maudytis, aplink pilna turistų, aš apsiaviau batus normaliam žygiui, o ten buvo pasivaikščiojimas grįstais takeliais be galimybės atsistoti ant žolės, tad su tais batais buvo tiesiog karšta, krioklių panorama pradėjo kartotis maždaug po pusvalandžio, ir, apskritai, aš jau bebuvau bepradedanti pavargti. Dar radau tokią koreliaciją, kad, jei ryte atsibudus šviečia saulė, mano nuotaika visai dienai nepriekaištinga. O atsibudus debesyje tikėtina, kad visą dieną burbuliuosiu.

Baigę ekskursiją po Plitvice, nustatėme kryptį “šiaurinė Kroatijos pakrantė, Krk sala“. Šia kryptimi sekėsi važiuoti kaip ir neblogai, išskyrus tai, kad šturmanavo Mičas. Tad būtent ši kelionė atkarpa mūsų prisiminimuose išliks kaip tas kartas, kai per mišką važiavome žvyrkeliu, abipus kurio buvo prismaigstyta ženklų “Atsargiai, minos!“, pakeliui radom kelių tiesimo brigadą, kurios ekskavatorius kaip tik mums skersai kelio žaidė su kažkokiu vamzdžiu, po to tęsėm kelionę tuo pačiu žvyrkeliu su tais pačiais įspėjimo ženklais, tik kas du metrai buvo supilta po pusę kelio užimančią žvyro krūvą, panos bijojo gerti alų, nes po to būtų reikėję eiti sisioti į minų laukus, o galiausiai pravažiavom ir atitvertą pakelės dalį, šalia kurios chebra valgydama sumuštinius laukė policijos ir išminuotojų. Nuotykis užskaitytas.

Patyrę daug streso, stabtelėjome kažkokio vietinio miestelio kabake pavalgyti, o mus ten aptarnavo puikiai angliškai kalbėjusi mergina. Aš valgiau picą (Kroatijoje jos nuostabios), o kiti – kažkokią kebabo atmainą. Pietų metu vyko vienas paskutiniųjų audringųjų santykių aiškinimųsi (įkvėptas Mičo šturmanavimo per minas), kuris pritildavo tik tada, kai mergaitė atnešdavo maisto arba sąskaitą. Nepamenu, ką nutarėm. Turbūt tiesiog parėkėm vieni ant kitų, ir palengvėjo.

Likusį kelią iki Krk įveikėme jau be didesnių nuotykių. Pačioje saloje bandėme rasti kuo pigesnį kempingą, kas Kroatijoje yra šiek tiek sudėtingoka, o galų gale išsirinkę nutarėme galų gale įgyvendinti seną planą ir registruoti pora žmonių mažiau, nes vis tiek nieks ten nieko netikrina. Pradingimui parinkome Gabiją ir Darių. Iš pradžių Gabija slėpėsi ant galinės sėdynės po dekučiu, o aš sėdėjau šalia ir isteriškai žvengiau, bet po ji tiesiog nutarė lipti lauk ir į kempingą prisistatyti vėliau. Kaip ir galima buvo tikėtis, viskas praėjo gan sklandžiai, neskaitant mažiau pochujistiškų už mane draugijos narių jaudinimosi, kad mus susems. Nesusėmė.

Taboras žengia į dangų (VIII ir paskutinis)

Reklama

5 responses

  1. Atgalinis pranešimas: Taboras žengia į dangų (VI) « Be pavadinimo

  2. Atgalinis pranešimas: Taboras žengia į dangų (VIII ir paskutinis) « Be pavadinimo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s