Taboras žengia į dangų (VIII ir paskutinis)

Taboras žengia į dangų (VII)

Taboras 08-04

Ryte išsikrapštę iš apgautojo kempingo ir ilgam laikui atsisveikinę su palapinių kuoliukams neįkandama Kroatijos žeme, iškeliavome patyrinėti Krk senamiesčio. Dailus miestukas, skanūs ledai. Pakeliui radome daug besideginančių tetučių, išsitiesusių ant betono platformėlių, kurias tarp uolų paslaugiai išlieja pakrantės viešbučiai, mokamą paplūdimį su smėlėtu dugnu ir Mėlynosios vėliavos paplūdimį su bangomis (kurių šiaip jau Kroatijos paplūdimyje ne per daug, nes jas užstoja šimtai tūkstančiai salelių). Nutarę, kad ši vieta tinka, grįžome atgal prie busiko, privažiavome arčiau prie kranto ir grįžome į Mėlynąjį drybsoti ant betono. Aš atradau džiaugsmą plūduriuoti druskingoje IR banguotoje Adrijoje, tad kokias 20 minučių turškiausi atokesnėje įlankoje kartu su vietiniu spygaujančiu vaikėzu. Vėliau atėjo mergina, įlipo į vandenį iki kulkšnių ir ilgai ten stovėjo visa drebėdama. Išties, kai po pusantros savaitės nuvykau prie Baltijos jūros, vanduo buvo šiltesnis.

Likome ten kelioms valandoms – pasimaudom, pasitepam kremuku, paskaitom knygą apie dramblius, paskolinam Gyčiui pinigų maistui su sąlyga, kad parneš ir man, vėl pasimaudom ir t.t. Mano supratimu, būtent čia buvo pats geriausias kelionės paplūdimys.

Atėjus popietei, pajutome poreikį važiuoti toliau į šiaurę, šįkart jau į Slovėniją. Ką ir padarėme be didesnių nuotykių bei nuklydimų (ar reikia sakyti, kas gi taip patikimai šturmanavo?). Apie penktą jau buvome susiradę ūksmingo miškelio prie pat Italijos sienos laukymę ir susiruošę ten rengtis stovyklą. Matot, nuotykio su Gabijos ir Dariaus pradanginimu mums neužteko, tai nutarėm panakvoti miške.

Apsižiūrėję, kad dar anksti, atradome, kad galime spėti apžiūrėti už poros kilometrų esančią pagrindinę Slovėnijos įdomybę – požeminius Škocjan urvus. Istorija tokia: upė taikliu pavadinimu Reka daug milijonų metų graužėsi per minkštas tenykščio Karsto regiono (nuo kurio kilo terminas “karstinis“) uolienas ir sugebėjo palįsti po žeme. Palindusi graužėsi toliau ir prigraužė visko tiek, kad oho. Rezultatas: didžiausias Europoje ir vienas didžiausių pasaulyje požeminių kanjonų su stalaktitais, stalagmitais ir visu kitu. Įskaitant gidą Žigą, kuris man turbūt labiausiai priminė pagrindinį filmo “Four Rooms“ herojų su guminiu veidu ir dešimtimis visokių tikų. Žiga turėjo papildomą pliusą – po kiekvieno savo juokelio žvengė visiškai kaip arklys. Labai simpatinga asmenybė.

Ištyrinėję urvus, kurių buvo negalima fotografuoti, ir aplakstę gražias apylinkes, grįžome į savo mišką. Valandą buvo bandoma pastatyti busiką tinkamoje vietoje. Bernai rado šalią didžiulį [karstinį] urvą su bunkeriu geležinėmis durimis. Aš vakarėjant ten lįsti ko tai nelabai norėjau. Tad pasigaminome vakarienę ir pradėjome gąsdinti Eglę bei gąsdintis patys, kad ateis meškos ir banditai. Gabija pievelėje beieškodama tinkamo krūmo aptiko krūvą kažkokios skerdienos. Kilo trumpa panikėlė, bet man visai tiko paaiškinimas, kad čia turbūt medžiotojų darbas, o jei čia būtų laukinių žvėrių, jie jau būtų ją suėdę. Sutemus gąsdinimasis suintensyvėjo, ir galiausiai teko eiti miegoti kokią 21 val. Kitą rytą Gytis pasakojo, kad valandėlę gulėjo klausydamasis iš kažkur sklindančio traškesio, bet čia Tervydytė atsikėlė ir būtent į tą pusę nucimpino pasisioti, tad jis nurimo: jei tos nesuėdė, turbūt nieko pavojingo.

Taboras 08-05

Atsikėlėme gyvi, sveiki ir užtinę. Patikrinome tą urvą su bunkeriu. Ar jūs niekur nesate matę tokio vaizdo? Septyni dailūs ir durni kaip bato aulai abiejų lyčių jaunuoliai apsinakvoja miške ir randa ten Antrojo pasaulinio karo laikų geležines duris, vedančias velniai žino kur. “Awesome, we should totally get in there!“ sako tas veikėjas, kuris yra durniausias ir daugiausiai kiša nosį, kur nereikia (todėl jis miršta pirmas). “Are you nuts? Dude, I’m SO not going into that creepy shithole!“ sako grupės blondinė, kuri miršta kažkur vidury (šiuo atveju tai turbūt turėjau būti aš, nes blondinė Gabija garsėjo noru tyrinėti visur ir viską). Manau, gyvas būtų likęs Čeponis.

Apsiriboję pirmos bunkerio patalpos apžiūra ir susiprotėję nelįsti pro tolesnes duris, susikrovėme mantą ir patraukėme į Liublianą. Pakeliui radome dailią pilį, kuri turbūt labai gražiai atrodo atvirukuose, ir šalia jos įrengtą zoną Viduramžių stiliaus vaidinimams. Iš pradžių riterių turnyre Darius kovėsi prieš Čeponį. Tada pradėjo svarstyti, kad kova turėtų susidėti iš riterio ir jo žirgo, o ne pėsčio riterio. “Maniškis tai manęs nepakelia,“ šnipštelėjo Eglė, o maždaug po trijų sekundžių Gytis užriko: “Egle, eikš čia, būsi mano riteris!“. Dar ir kaip pakėlė, ir kanopa žolę kapstė, ir prunkštė – viskas, kaip priklauso. Priešingoje pusėje buvo Darius su Gabija ir jos mini sijonu. Turnyre nugalėjo draugystė.

Liubliana didelio įspūdžio nepaliko: toks apynuobodis Vilnius su šiek tiek aukštesnėm kalvom. Ir daug drakonų, kurie yra miesto simbolis, tad kabo visur. Mičas rado grožio saloną “Mič Styling“, prie kurio su džiaugsmu įsiamžino. Dar neblogas buvo turgelis miesto centre, kur prisipirkau tiek vynuogių , kad iki namų užteko.

Iš kitų įspūdžių apie Slovėniją galėčiau paminėti nebent didelį kamštį, į kurį buvome papuolę pakeliui į Vengriją. Taip be didesnių nuotykių ir pasiekėme Vengriją bei Balatoną, šalia kurio įsikūrę dešimtys turistinių miesteliūkščių, vieno kurių kempinge mes ir nutūpėme. Nepatikėsite, bet Balatono pavadinimas kilęs iš slaviško žodžop “blato“, kuris reiškia purvą (įdomu, ar universalusis rusiškas keiksmažodis irgi kilęs purvo konotacijos). Ir šis pavadinimas jam puikiai tinka: tiek laiko praleidus prie turkio žydrumo Adrijos, Balatonas mums pasirodė toks ne ochen.

Kempingas buvo didelis ir suskirstytas į dviejų rūšių sklypelius: paprastus ir prabangius su elektra. Visi paprasti prigrūsti, visi prabangūs tušti. Nice. Šalia mūsų buvo apsistojusi šeima: tamsus vengras tėvas, apytamsė vengrė motina ir du tiesiog neįmanomo ryžumo berniūkščiai atlėpusiom ausytėm ir, apskritai paėmus, atrodantys kaip multiko herojai. Iš pradžių aš maniau, kad ten tik vienas, kol nepasirodė abu kartu. Jiems gyvenime niekam neprireiks įrodinėti, kad yra broliai.

Dar ten urveliuose gyveno pelytės, kurias Darius bandė medžioti. Nepavyko. Dar gyveno dvi prancūzės, miegojusios labai mažoje ir plonoje palapinytėje, kas joms į gerą neišėjo. Daugiau įsimintinų gyventojų nebuvo. Vakare prisirūkėm kaljano, prisigėrėm alaus ir pirmą kartą per kelionę po palapines susiskirstėm taip, kaip priklauso: pagal rytinio kėlimosi laiką.

Mes su Gyčiu buvome palikti Eglės valdose, o ji pati persikraustė į “bernų“ palapinę ir atsiuntė mums priedo Čeponį. “Še,“ sakė. “Kelkitės jūs ten 6 val. ryto, jei taip labai norit“. Kaip suprantu, kėlimosi 6 val. taisyklę įvedę Darius su Miču taip pat labai piktindavosi, kai mūsų trijulė juos žadindavo.

Naktį kilo antra pagal smarkumą audra. Nuo Kroatijos škvalo skyrėsi tuo, kad nebuvo tokio smarkaus vėjo, bet perkūnija trankėsi taip, jog net Darius ryte buvo pasipiktinęs, kad miegoti nedavė. Ir, žinoma, lijo. Daug.

Taboras 08-06

Aš atsibudau gal 6:30 ir per galų gale aprimusį lietų nukūriau į dušą. Grįžau. Atsikėlė Čeponis. Nuėjo į dušą. Atsikėlė Gytis. Čeponis ėmė svarstyti, kad gal jau žadinti kitus. “Ne“, sakau, “geriau pradėk gaminti pusryčius, o kol baigsi, patys atsikels“. Kadangi jau buvau perskaičiusi abi knygas apie Afganistaną ir dramblius, nesugalvojau jokios geros veiklos, tad grįžau į palapinę padrybsoti. Pagulėjus gal 5 minutes, staiga pasigirdo didingas skalambijimas puodais. Iš vienos pusės, tada iš kitos. Tada iš miegalių palapinės pasigirdo dejonės ir grasinimai. Čeponis įžūliai atšovė, kad laikas keltis, taip galutinai sužlugdydamas savo reputaciją. Mano reputacija pakilo – kaip žmogaus, kuris nemiega, bet supratingai leidžia miegoti kitiems. Che.

Lietaus aplinkybė lėmė, kad mūsų planas dieną pavažinėti aplink Balatoną ir pasimaudyti, o nakvoti netoli Budapešto, virto į planą “važiuojam į Budapeštą, o iš ten – tiesiai namo“. Pusryčiaudami linksmai stebėjome, kaip vis dar knarkiančių prancūzių palapinytė jau darosi permatoma nuo visiško peršlapimo. Bet pabudusios jos labai liūdnos neatrodė. Tiesa, kai mums išvažinėjant per vėl gerokai pasmarkėjusį lietų jos pėstute su visais daiktais prakiūtino išsiregistruoti, buvo šiek tiek liūdna. Kaip į kokius Afrikos vaikus pažiūrėjom.

Budapešto priemiestyje stabtelėjome prasinešti pro “Auchan“ ir nupirkti dar nespėtų surankioti lauktuvių. Beje, tegyvuoja “Tesco“, “Lidl“ ir kažkoks kroatiškas tinklas, kurio pavadinimą jau pamiršau. Ten pigu, o pomidorai turi pomidorų skonį ir kvapą.

Įvažiavę į šiltą, bet grėsmingai apniukusį Budapeštą, tučtuojau supratome, kad jam pasilikome per mažai laiko. Jis didžiulis, žaviai apibrizgęs ir baisiai įspūdingas. Bet kadangi jau buvome nutarę tą patį vakarą pasiekti ir pralėkti Slovakiją, Budapešto paragavome visai nedaug. Beje, kalbant apie ragavimą, valgėme olandiškame pub’e. Taip tiesiog nutiko.

Palikus Budapeštą, aš iškart užmigau, o pabudau prasidėjus eilinei liūčiai. Važiuodami toliau, ėmėme stebėtis, ko tie vengrai taip nemyli savo kelio ženklų, kad jie visi išvartyti, bet vėliau persigalvojome, nes paaiškėjo, kad išvartyti ir medžiai. Ant kelio, žinoma. Apie saulėgrąžas jau nekalbu. Beje, po pusantros paros šitas zuikutis užgriuvo ir Lietuvą, suteikdamas daug darbo gaisrininkams ir Darbo biržoje registruotiems juodadarbiams.

Be didesnių nuotykių pasiekėm Slovakiją, ten išbandėm gal penkias degalines, kol radom veikiantį, neužrakintą ir autobusinių turistų neapspistą tūliką. Ot gražus žodis – neapspistas. Jau sutemus sugebėjome viename Slovakijos kaime patekti į metų renginį, dėl kurio buvo verta netgi uždaryti gatves – dragą. Konkrečiai, visas kaimas buvo atėjęs pažiūrėti. Mes truputėlį papykome, bet koks kaimas, toks ir dragas – bac ir gatava. Nuvažiavome toliau.

Daugiau pamenu tik tiek, kad 4:30 mus su Gabija pažadino ir liepė vairuoti bei šturmanauti per Lenkiją. Ką visai sėkmingai ir darėme, kol iki Lietuvos sienos beliko keli kilometrai ir buvome nušalintos.

Grįžę į Vilnių užsukome į “Focus Pizza“ šaltibarščių. Apie juos svajojome jau nuo Kroatijos.

Reklama

3 responses

  1. Atgalinis pranešimas: Taboras žengia į dangų (VII) « Be pavadinimo

  2. “Manau, gyvas būtų likęs Čeponis.“ – awesome! Bet šiame pasakojime pasigedau dviejų gana įsimintinų istorijų: Nr. 1 Mičas Slovėnijos miške pateikia instrukcijas, ką daryti, kai į palapinę braunasi meška. Ir po to sekusi Tervydytės ir Damalakaitės interpretacija. Nr. 2 Kaip tos prancūzės prie Balatono persirenginėjo savo palapinėj, pasišviesdamos žibintuvėliu, o mūsų vyriškoji ekipažo dalis, lengvai apsvaigus nuo kaljaniuko, linksminosi žiūrėdama šešėlių erotikos teatrą 🙂

    • Pirmos istorijos nepamenu, o antros nemačiau. Aaaa, pamenu!!!!

      Žodžiu, Mičas aiškino, kad kai į palapinę pro pagrindinį įėjimą braunasi meška, reikia purkšti jai į akis dujiniu balionėliu (kurį radom po busiko sėdyne), o tada pjauti priešingoje palapinės sienoje skylę ir pro ją sprukti lauk.

      Tą naktį Eglės valdose miegojo standartinis komplektas: visos trys panos ir Gytis. Eglė buvo absoliučioj panikoj ir aprėkė Gytį už tai, kad jis per ilgai knisosi daiktuose, užuot tučtuojau ramiai atsigulęs ir tyliai klusniai saugojęs palapinę nuo užpuolikų. Tada mes su Gabija pradėjom kurti hipotezę, kad Darius, kaip įprasta, ims knarkti, Mičas atsibus, purkš į jį balionėliu ir pjaus sienoj skylę. Net dabar šitą rašydama krizenu, susilaukdama iš kolegų šnairų žvilgsnių, o tada palapinėj mus abi ištiko isterinis juokas. O Eglę – baisus pyktis dėl tokios netvarkos. Oi tildė ji mus ten…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s