Londonas continued

Pirma diena

Pamiršau parašyti, kas mums su Igniuku pirmąjį vakarą sukėlė daugiausiai juoko. Ogi Editos pasakojimas apie anglų meilę atvirukams. Atvirukus ši nacija vieni kitiems teikia visomis įmanomomis progomis ir dar labai nuoširdžiai. Pavyzdžiui, vieną dieną Edita buvo parsivedusi savo darbo komandą namo pavaišinti lietuviškais pietumis, ir spėkite, ką gi ji gavo kitą dieną. Žinoma, kad padėkos atviruką, kuriame visi keturi ar penki kolegos buvo parašę po sakinį kitą apie jos virėjos sugebėjimus ir išreiškę bendro pobūdžio dėkingumą. Savo gimtadienio proga ji nutarė šios gėdingos procedūros išvengti ir nepranešusi iš anksto atsinešė pyragą bei pakvietė visus atšvęsti. Reakciją į tokį akibrokštą galima būtų pavadinti “collective gasp“: “O siaube, bet juk mes neturim tau atviruko!“ Spėkite, kas vėlgi nutiko kitą dieną. Žodžiu, kvatojom iki ašarų.

Antra diena

Ryte Edita išėjo į darbą, palikusi mums komplektą raktų ir patarusi, kuriuo iš išsirinktų maršrutų tądien geriausia keliauti. Tuo tarpu Igniukas, jau iš Portugalijos atkeliavęs ne itin puikios sveikatos, pareiškė, kad jaučiasi kaip pervažiuotas kažkokios sunkios transporto priemonės, ir pasiūlė man bent pirmą dienos pusę pasivaikščioti vienai. Nu ką, kas gi man beliko? Pasiėmiau savo bebaigiantį išsikrauti telefoną (niekad nebūna, kad išvažiuodama nepalikčiau ko nors tikrai svarbaus) ir patraukiau į neįprastai šiltą ir saulėtą Londoną.

Pietiniu Temzės krantu pasukau centro link: saulytė, stiprus šiltas vėjas, sąlyginai nedaug žmonių ir tobuli vaizdai. Džiaugiausi iki negalėjimo. Raudonskruosčiai privačių mokyklų auklėtiniai atsainiai į uniforminių kelnių kišenes sukištomis rankomis, lipšniai besišypsančios ir “lovely“ kartojančios moteriškės, pagyvenę džentelmenai su tvarkingais šalikais, musulmonės su hidžabais ir neįmanomo aukštumo kablais, išprotėję gatvės muzikantai ir artistai… Oi, kaip gerai.

Pirmas didelis sustojimas buvo Tate Modern. Trims valandoms. Dali, Pollock, Magritte, Malevich, Picasso, Miro, Warhol. Lipchitz su taip maloniai nuteikiančia gimimo vieta – Lithuania. Specialiai tarybinės propagandos plakatams skirta salytė. Ką aš galiu pasakyti – už ŠMC mažumėlę geriau. Ir, žinoma, milžiniškoje Turbine Hall eksponuojamas šių metų ypatingasis šedevras: kinų menininko Ai Weiwei ant grindų paskleistos 100 mln. porcelianinių saulėgrąžų sėklų. Tiesa, dabar ant jų vaikščioti nebegalima, nes porcelianas kelia kažkokias sveikatai kenksmingas dulkes, tad pilkos dykumos vaizdas atrodo dar įspūdingiau:

Prasinešiau pro Tate suvenyrų parduotuvėlę, kurioje radau gyvą suvenyrą Akvilei, bet pasidrovėjau įkalbinėti jį kraustytis į Lietuvą. Bet tiesiog iki skausmo mielas buvo, ir dar su ta tobulai taisyklingą Oxbridge English. Akvile, turėk omenyje.

Išėjusi iš galerijos dar nukeliavau iki London Eye ir parlamento su Big Benu kitam krante. Pakeliui praėjau daug įvairaus ekscentriškumo lygio muzikantų, mimų ir šokėjų. Ir pro Ančiuką Donaldą. Pamačiusi parlamentą, užsidėjau dar vieną pliusą ir nutariau, kad jau laikas apsisukti, nes apie savo egzistavimą priminė kojų raumenys. Beje, maždaug tuo metu Nataša parašė, kad ji maždaug 17:00 baigs manikiūrą ir bus pasiruošusi su mumis susitikti. Apsisukau ir jau beeidama parašiau Igniukui, kad grįžtu. Jis parašė, kad netrukus ketina išeiti iš namų ir eiti tuo pačiu maršrutu kaip ir aš. Parašiau, kad gerai būtų neprasilenkti. Po kiek laiko jis parašė, kad už 12 min bus prie Tower Bridge. Aš primečiau, kad ten galėčiau būti už kokio pusvalandžio, ką ir pradėjau jam rašyti, kai “pyp-pyp“ numirė mano telefonas.

Dabar taip: aš maždaug dvigubai vėluoju į susitikimą prie gan nemažo, du plačios upės krantus jungiančio objekto su žmogumi, pas kurį yra raktai nuo mano gyvenamosios vietos svetimame daugiamilijoniniame mieste, o jam to pranešti negaliu. Tai vadinama stresine situacija. Per tą pusvalanduką tiesiog stebuklingai gerai įvaldžiau lakstymą per kairiapusio eismo gatves degant raudonai šviesai. Kai galiausiai visa lekuodama atsidūriau prie Tower Bridge, be abejo, Igno neradau. Perlėkiau į kitą pusę, bet vis tiek neradau. Jau vėliau paaiškėjo, kad jis irgi pusvalandį palakstė aplink tiltą, o tada kitu upės krantu nei aš patraukė link paskutinės vietos, kurią jam buvau spėjusi nurodyti. Cute.

Pamaniusi, kad galbūt Ignui šovė į galvą grįžti namo (jau minėtos 12 min nuo Tower Bridge), iškeliavau ten. Laimingo atsitiktinumo dėka labai sklandžiai patekau į rakinamą laiptinę, pakilau į viršų, bet nieko neradau. Palikusi Editai graudų raštelį apie tai, kad be raktų ir be telefono sėdžiu apačioje esančiame pub’e, į tą pub’ą ir nuėjau. Užsisakiusi arbatos, lyg tarp kitko pasiteiravau, ar jie kartais nežino, kur čia blondinė be telefono kroviklio galėtų pasikrauti savo Nokią. Kadangi anglai apskritai yra stebuklingi žmonės, mielas senukas pub’o savininkas nurodė mielam čekui barmenui eiti ten ir ten bei atnešti tokią ir tokią dėžę, kurioje jis laiko kroviklių kolekciją. Cool, ne? Tokiu būdu kartu su arbata gavau galimybę įjungti savo numirusį nelaimėlį į elektros tinklą.

Nelabai aš ten jį pasikroviau, nes visą pusvalandį užsiėmiau organizacine veikla: skambinimu Ignui, žinutėmis Natašai ir Editai, kuriai pasiūliau ignoruoti mano ašaringą raštelį prie durų. Galiausiai su Ignu nutarėme apie 17:00 susitikti ant Editos darbo pastato sofučių. Kitaip tariant, lygiai tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, kur dieną prieš tai susitikome su Edita. Taip mes vėl visi trys susitikome, kur paaiškėjo, kad Edita mūsų žinučių gavusi nebuvo, tad nieko nežinojo apie dienos nuotykius. Nutarėme niekur daugiau nebeiti ir klegėdami patraukėme namų link, kur nurodėme atvažiuoti ir Natašai.

Galutinis vakaro taškas buvo visapusiškai puikus pub’as Wappinge, kur atradau nerealų alų John Smith’s Extra Smooth ir fisherman’s pie. Ir dar barmeną Alessandro, kuris, sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, šaltu veidu tarė: “Ačiū, ačiū…“ Vėliau dar išmokėm “prašom“, į ką jis su vis dar effortlessly cool išraiška atsakė: “See, I’m learning“. Po visų dienos nuotykių buvo kažkaip neįtikėtinai gera ramiai pasėdėti ir paplepėti apie viską iš eilės.

Trečia diena

Reklama

5 responses

  1. Gal ir nelabai draugiškai nuskambės, bet kažkodėl labai juokinga apie tavo stresines situacijas skaityti 😛 taip mielai ir draugiškai juokinga, nieko blogo ir pikto :)*

  2. Atgalinis pranešimas: Londonas wrapping up « Be pavadinimo

  3. Atgalinis pranešimas: Londonas vis dar continued « Be pavadinimo

  4. Atgalinis pranešimas: Londone, a-a-a-aaa… | Be pavadinimo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s