Panašu, kad The Economist tinklaraščio Eastern Approaches autoriai sutinka su mano nuomone, kad tapusi prezidente Dalia Grybauskaitė netikėtai ėmė elgtis ir, svarbiausia, kalbėti kaip… hm, kaip čia tai pavadinus? Žodžiu, neprasivardžiuosiu, daugiau už ją nebalsuosiu, o tiesiog pacituosiu:
The Foot In Mouth award for unfortunate public utterances goes to Lithuania’s president Dalia Grybauskaitė. After a stellar record as EU budget commissioner, she has nonplussed observers by her behaviour as head of state. She refused to show up to dinner with Barack Obama, and then denounced the START nuclear treaty, infuriating the administration further. She also seemed to praise the autocratic president of Belarus, Alyaksandr Lukashenka, in the run-up to that country’s highly unfair elections. “The only way she’s coming to the White House is as a tourist,” an official at the National Security Council remarked. (Bouquets and Brickbats, gruodžio 16 d.)
Gaila, jie neturėjo galimybės susidaryti nuomonės apie pasisakymus vidaus politikos klausimais, tokius kaip “Politikai turi prisiimti atsakomybę“ (čia taikoma visiems politikams, išskyrus ją pačią), “Nuo kritikos iki valstybės griovimo – vienas žingsnis“, “Man reikia dirbančios Vyriausybės“ ir pan.
Be pavadinimo 
Ji žaidžia ne pagal taisykles, o šiek tiek protingiau. Mano kvaila galva – geresnės LT dar neturėjo ir, vargu, ar nusipelnė…
O va kuo tiksliai protingiau?
Aš suprantu, kad Adamkus buvo pudeliukas motiniškame JAV skreite, bet tarp visiško paklusnumo ir nepagrįsto stačiokiškumo yra labai daug tarpinių sprendimų. Jau nekalbant apie nenuoseklius ir sporadiškus pasisakymus kitomis temomis bei bendrą “valstybės šeimininkės“ retoriką, nuo kurios man, kaip demokratijos mylėtojai, žagsėti norisi.
Pamenu, kaip KK ją vadindavo trim pravardėm: “Fiskalinė drausmė, fiskalinė drausmė, fiskalinė drausmė“. Bet čia dar apie rinkiminę kampaniją turbūt. Nežinau, ar visiškai pritariu. Nemėgstu ir nepateisinu autoritarizmo, bet kaltinimai juo, manau perlenkti, ir nevisai pataikantys į šios sąvokos apibrėžimą. Autoritarizmas neišvengiamai yra konstitucinių (na, jei konstitucija demokratinė:)) galių peržengimas, o šiuo atveju vargu ar jį būtų galima paliudyti. Sutinku, kad tas “griežtas tonas“ yra dažnai populistinis, bet pažvelkime ir į kitą pusę, argi ji jo nenusipelno? 🙂 Pagaliau, toji kita pusė/s pilnai gali pasipriešint pagal konstituciją ir įstatymus – juk šalis ne prezidentinė ir net ne pusiau, ir nieko panašaus; Adamkaus bushizmas – vienas klausimas, o kitas, kad jis pernelyg užsiciklino ties savo reprezentaciniu vaidmeniu. Dalia kažkaip “vyriškai“ sugrąžino šiai institucijai tam tikrą orumą, stuburą. Manau, galime suteikti jai tiek mandato, kad ji turėtų teisę susitikt su Obama, kai sąlygos tinkamos, arba nesusitikt, ir tai spręst (priešingai nei Ušacko atveju, kai jo vietą užėmė, mano galva, neprilygstantis jam personažas, – pašalinimui net nebuvo teiktasi paaiškint nors kiek priežasčių.). Dar dėl populizmo, jei jis būtų toks jau akivaizdus, Dalia nepasisakytų prieš homofobiją, o dabar ji tai daro ir valingai.
Dar ji pasisako prieš religinį monopolį, pvz nekviesdama bažnyčios klounų Kalėdiniams pusryčiams (visi prezidentai iki šiol, tai darė) – čia tęsiant Lino mintį… O šiaip, kadangi dabar baisiai daug rašau egzo darbui, tai čia neturiu jėgų protingai rašyt (žinai, proto limitas yra ir jį išnaudou egzui 😉 ), bet pasakysiu tik vieną mažą pvz ir tu suprasi, kad visiems išskyrus tokius ant pirštų suskaičiuojamus egzempliorius, kaip tu, Arnas ir dar keli 😉 – reikia aiškinti dalykus paprastai, bet aiškiai ir autoritetingai, o gal ir gana griežtai –> įsijunk nors keletą kartų tiesiogines plenarinių seimo posėdžių transliacijas ir paklausyk, kaip ir ką šneka seimo nariai ir kokį vaidmenį apsiima seimo pirmininkė!!! Visiškas vaikų darželis, o ji – auklėtoja, nes cituoju: “Prašom patylėkit, ar jūsų niekas nemokė, kad negražu pertraukinėt“; “nutilkit, dabar laikas balsuoti“; “atsistokit gražiai prie mikrofono, negalima stumdytis“ ir t.t., ir pan. Argi ne graudu??? Taip, kad mūsų prezidentė žiūri, kaip čia tautą vietoj suvaldyti, o ne ką pasakys kiti, nes ji žino, kad norint dirbti efektyviai reikia rinktis prioritetus. Taip, jos prioritetas nėra pasifotkinti su Obama (ot tai big deal, mat ji nebėgo pakniupstom į vakarienę su juo) ar pasimalti kokiam susitikime su kitais ponais, su kuriais jis jau atsimalė komisare būdama. Bet man jos pasirinktas prioritetas daug labaiu tinka, nei tas, kurio norėtų visokie “užsienio ekspertai“…
Va 🙂