Savaitgalis pas mamą

Labai geras buvo savaitgalis. Turistavom po Kauną, grojo Riaubiškytės dainas, tikrinom “Senamiesčio vyninę”, kuri yra visapusiškas puikumas, švietė saulė, važiavom traukiniu, atėjo pavasaris.

Bet šis įrašas bus apie mano mamą. Mano mėgstamiausi žmonės yra tie, apie kuriuos galiu su plačia šypsena veide pasakyti: “Ne, nu tas tai geras veikėjas…” Tai štai, mano mama neabejotinai sklandžiai į tą kategoriją įsipaišo. Gera veikėja.

Jei prireikia kam nors greitai ir taikliai apibūdinti, kokia yra mano mama, paprastai pateikiu vieną atvejį, kai ji su manimi bekalbėdama palingavo galva ir nutęsė: “Ale ir iš kur tu pas mane tokia flegmatikė?..” Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad aš nesu labai judri fiziškai. Aš tik daug ir greitai galvoju, daug ir greitai kalbu bei daug ir greitai gestikuliuoju. Šiaip ar taip, šalia mamos aš atrodau ir flegmatikė, ir tylenė, ir tiesiog košmariškai pasyvi.

Šiuo metu ji mokosi vairuoti. Kol kas dar kapanojasi teorinėje dalyje, bet neabejoju, kad vairavimo mokykloje jau spėjo pagarsėti pomėgiu uždavinėti klausimus ir nesutikti su atsakymais į juos. Brolis stengiasi namo negrįžti, nes kaskart įėjus pro duris jį pasitinka frazė: “Ne, nu tu man paaiškink, kas čia per nesąmonė toj knygoj parašyta. Absurdas kažkoks!” “Mama, soriukas, bet tokios yra kelių eismo taisyklės”. “Pfi, atsirado mat taisyklės… Man tai šimtu procentų atrodo, kad čia turi būti ne taip”.

Vakar pasakiau jai, kad laukiu nesulaukiu, kol ji pereis prie praktinio vairavimo, kad galėčiau pamatyti, kaip klostysis jos santykiai su instruktoriumi. Ji išdidžiai išsitiesė, rimtumo dėlei pakėlė į viršų pirštą ir mosuodama juo pareiškė: “Aš, žinok, ten nuėjus jiems iš karto pasakiau: ant manęs rėkti negalima. Jeigu instruktorius bandys pakelti balsą, aš sustosiu ir niekur nevažiuosiu. Ir turės man duoti kitą instruktorių!” Kaip jau minėjau, laukiu nesulaukiu.

Dar mano mama niekada neturi ką apsirengti ir apsiauti. Sako, kad atrodo kaip ubagė. Geriau patylėsiu, ką ji norėtų pasakyti apie mano garderobą, bet dažniausiai pasilaiko sau, nes nors tiek ją išdresuoti pavyko. Tai štai, parvažiavau aš savaitgalį į Kauną su savo gėlėtais botais. Kai jau susiruošiau eiti turistauti po Kaziuko mugę, ji nepritariamai nužvelgė mano avalynę ir tarė: “Tai kad mieste sausa, kam tau tie botai?” “Na, basa gi neisiu”. “Pala, aš tau duosiu kuriuos nors savo batus”. Atsidarė naująją savo spintą, skirtą dulkių siurbliui ir kitiems daiktams, kuriems nederėtų mėtytis matomoje vietoje, įskaitant mano ūgio batų dėžių stirtą. Ir pradėjo po ją kuistis. Su broliu nutarėm, kad ant dėžių reikėtų sulipinti etiketes su užrašais “Juodi žieminiai”, “Pilki su kablais” ir “Ryži žieminiai su nežieminio aukščio kablais”. Galiausiai man buvo įteikti tokie apynagliai plokščiapadžiai su aulais virš kelių ir dar kažkokiom kniedėm. “Tau turėtų tikti”. “Na, man tai tikrai tiks, bet ką tu su jais veiki?” “Oi, man labai gerai prie džinsų ir to pilko lietpalčiuko”.

Jau turbūt esu minėjusi, kad ji dar laisvalaikiu dirba naujienų agentūra. Standartinė situacija, jei užklumpa mane skaitančią Delfi ar panašiai: “Nu, ką naujo rašo?” “Mam, kad ir ką rašo, tu neabejotinai apie tai jau girdėjai”. “Tu gal juokauji?! Aš išvis neprisimenu, kada žinias žiūrėjau. Tai ką rašo?” “Japonijoj sprogo atominės reaktorius”. “Ajo, tai čia jau seniai. O tu žinai, kad dingę 10 tūkstančių žmonių? Košmaras…” Ir taip kiekvieną kartą.

Tai tiek šiam kartui. Gal dabar kam nors bus aiškiau, iš kur aš tokia atsiradusi.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s