Įrašas apie brangų žmogų

Prieš pustrečių metų sutikau vieną vaikiną, ir jis iš pirmo žvilgsnio sunervino mane iki širdies gelmių. Buvo piktas, pasikėlęs, baisiai savimi patenkintas, žvėriškai įžūlus ir dar gerokai pagiringas. Kai personalo vadovė atvedė mane į mano būsimąjį darbo kabinetą ir pranešė, kad nuo šiol aš čia sėdėsiu, jis nužvelgė mane nuo kojų iki galvos, o gal atvirkščiai, ir daugiau nesigilindamas pareiškė: “Tiks”. Jau ketinau informuoti jį, kad jis man į kabineto draugus visiškai netinka, bet jo fizionomija buvo tokia nagla, kad nutariau verčiau nesirauti. Tiems, kas mane pažįsta, tai turėtų nemažai pasakyti apie tą fizionomiją. Žodžiu, pirmas dienas mes vienas į kitą tik ironiškai dėbčiodavom, o aš kaskart vien apie jį pagalvojusi imdavau purtytis. Tiesa, jei būčiau buvusi sau atvira, būtų tekę pripažinti, kad galvoju aš apie jį šiek tiek per dažnai. Bet purtymasis turbūt turėjo tai kompensuoti.

Po kokios savaitės ar pusantros susiklostė taip, kad teko visą dieną praleisti su juo ir kita kolege važinėjant po miestą ir derinant visokius reikalus. Iš pradžių ši perspektyva man varė baisų stresą, bet į vakarą jau buvau nutarusi, kad jis visai pakenčiamas ir gal netgi šiek tiek protingas. Galiausiai, vienoje iš paskutinių dienos misijos atkarpų automobilyje likome vienu du, ir teko galvoti, kaip čia surezgus kokį dialogą. Kaip ir patartina visiems beveik nepažįstamiems ir dar vienas kito nemėgstantiems žmonėms, aptarėme politiką, rasizmą, homofobiją ir religiją, visais šiais klausimais labai darniai vienas kitam pritardami. Pamenu, vienu metu pažvelgėme vienas į kitą, abu akivaizdžiai mąstydami: “Hm, o tu ne toks žlugęs (-usi), kaip atrodei”.

Kitą dieną jis mane išgelbėjo nuo ėjimo pas pačią baisiausią kontoros raganą su smulkių išlaidų čekiais, kas tą akimirką man pasirodė pats nuostabiausias dalykas, kokį vienas žmogus gali padaryti kitam. Ir nuo to laiko gelbėdavo reguliariai. O dar kitą vakarą aš savo dešinįjį skruostuką ant pagalvės padėjau nutaisiusi tokią idiotišką šypsenėlę, kad net pačiai gėda pasidarė: “Tervydyte, nu tu ir durnelė. Jis garantuotai turi merginą, o ir šiaip jums gyvenime nieko neišeis”.

Aišku, mums nieko neišėjo – du per daug komplikuoti, užsispyrę ir bijantys prarasti žmonės. Bet mano Skype pokalbių istorijoje kabo valandų valandos linksmų, liūdnų ir kvailų diskusijų pačiomis įvairiausiomis temomis. Vos tik mudviems susidraugavus, daviau jam žavią pravardę – Piktas šuo. Jam labai patiko – turbūt ne kartą kam nors yra taip prisistatęs. Kai pagalvoji, baisiai keista, koks geranoriškas, rūpestingas, ištikimas, jautrus ir pažeidžiamas gali būti žmogus, vadinantis save piktu šunimi. Ir kiek daug jo veide gali būti šypsenos raukšlelių.

“Nu Ruuuuste…” – švelniai sakydavo jis su savo nemirtingu panevėžietišku akcentu. “Tu nepavargsti visko žinoti? Mane tai šiaip jau lengvai nervuoja, bet nieko, aš tau atleidžiu”.

“Da, kupil. Ne, ne rozovaya, normalnaya rubashka, golubaya. Bobulya, znaesh, ya voshche-to na robote, davay-ko ya te pozzhe perezvonyu… O jūs čia ko žvengiat?!”

“Neišsimiegojai? Aš tai, žinok, miegojau kaip kūdikis. Nu, neskaitant to fakto, kad kūdikiai girti nemiega”.

“Vieni stovėjo eilėje prie grožio, kiti – prie proto, o aš, matyt, nuovokių šiknų eilėj prakabėjau…”

“Ne ne ne, Ruste, tik nepradėk verkti… Ai, bendriau, čia juk tavo vakaras – žliumbk kiek nori.”

***

Gegužės 9-ąją, Pergalės dieną, bus jo 29-asis gimtadienis. O rytoj – jo laidotuvės.

Ilsėkis ramybėje, piktas ir geras šunie. Ir atleisk už kiekvieną dieną, kai nepasakiau tau, koks tu man brangus.

***

Advertisements

9 responses

  1. Siunčiu užuojautą!

    Gal ir maža paguoda, bet visa šita tavo parašyta tiesa byloja, kad jo gyvenimas nenuėjo perniek.

  2. Ale tai ką jau čia ir bepridėsi… Banalios frazės sunkiasi į pirštų galiukus, bet žinai, kai kuriomis iš jų aš tikiu… jis visad gyvens tavo prisiminimuose ir širdyje… einam brangiems žmonėms sakyti, kokie jie mums brangūs, ar ne..?… ir dar… viskas praeina… viskas…

  3. Iš Vytauto Mačernio laiško Bronei Vildžiūnaitei

    Šarnelė, 1942.VII.12

    „(…) Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, – tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos! Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingu. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų.

    (…) Aš norėčiau visiškai atsiplėšt nuo nešvarios žemės ir gyvent pasauly, sukurtam “iš grynosios išminties”, ir į viską žvelgt nuo tų mėlynųjų kalvų, kurios, nors žeidžia kojas, bet neteršia žaizdų, – su atlaidumu žemyn.

    (…) Pasaulis yra vaizdas, gal geriau šešėlis, mestas į lūžinėjančias formas. Jis praeina. Tačiau reikia tenkintis tuo, ką turime. Prieš keletą dienų aš parašiau tokį eilėraštį, kuris dėl savo formos silpnumo negali eiti rodomųjų skaičiun. Vienas posmas skamba šitaip:

    Aš nežinau, kodėl šiandien toks pavargimas
    Sukaustė protą ir jausmus…
    Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose,
    Pasauli, man prasmingas ir gražus.

    Todėl mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. Ir ką aš padarysiu, jei mano žibintas silpnai šviečia.

    Tačiau aš norėčiau, norėčiau visiems nušviesti kelius. Aš norėčiau, kad kas nors mane lyg degantį ugnies kamuolį išspjautų dangaus gelmėn. Ir aš tada šviesčiau virš jūsų galvų per visas dienas lyg nepasiekiama saulė.”

  4. Taip, jis gyvens širdyse ir prisiminimuose, tik bėda, kad jam dar buvo likę kokie 50 metų gyvenimo šioje žemėje. Tą dieną, kai mudu galų gale pradėjome kalbėtis, jis sakė, kad domisi vardų reikšmėmis ir kartais galvoja, kaip norėtų pavadinti savo vaikus. Jis buvo Vitalijus – gyvybingasis, – bet taip ir nesulaukė progos pamatyti, kaip gimsta jo vaikai.

    Prisiminiau dar vieną nemirtingą citatą: “Nepanašu, kad iš kaimo, kol neprasižioju, ane?” Grėsmingai tariamas žodis “nesupràtau?” mano leksikone liks visiems laikams 🙂

  5. Tai yra ziauru ir neteisinga. [sekanti sakini rasiau ir tryniau 5 kartus, galiausiai istryniau, nes ka nors sakyti prasmes nelabai]. Uzuojauta visiems, kuriems jo truks.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s