Septyni didieji siužetai

Vakar užbaigiau savo ne itin vykusį šių metų “Kino pavasario“ sezoną ganėtinai vykusiu, bet siaubingai depresyviu filmu “Incendies“ (“Moteris, kuri dainuoja“). Kaip minėjo Gabija ir IMDb komentuotojai, ši juosta savo siužetu primena klasikinę graikų tragediją. Tik gal Radiohead garso takelio Sofoklio laikais nebuvo.

Pakilus graikų tragedijos šmėklai, prisiminiau teoriją, kad romanuose, kine ir kitose epinio pasakojimo rūšyse tėra septyni bendri siužetai, iš kurių vystomos visos įmanomos istorijos. Tokį daiktą prisiminus, nebeliko kur dėtis – teko googlinti. Išdidžiai pristatau jums septynis didžiuosius siužetus (beje, radau kelis to septyneto variantus, bet šitie man patiko labiausiai).

1. Misija. Protagonistas įvairiais būdais kankinasi bandydamas pasiekti už tiesioginių ar perkeltinių jūrų marių slypintį tikslą. Visko mesti pusiaukelėje negalima, tikslą pasiekti būtina. Pakeliui jo laukia įvairios baisios ir gauruotos kliūtys. Pavyzdžiai: “Odisėja“, “Žiedų valdovas“, “Kelias į žvaigždes“.

2. Ten ir atgal. Šiek tiek linksmesnė Misijos variacija – protagonistas [dažniausiai] netikėtai patenka į jam svetimą aplinką, kurioje daug visko sužino apie pasaulį ir save, o galiausiai sveikas ir gyvas grįžta namo. Pavyzdžiai: “Guliverio kelionės“, “Atgal į ateitį“, skandalingas TV3 projektas “Robinzonai“.

3. Atgimimas. Protagonistas tempia sunkią prakeiksmo naštą, kurią jam ant kupros užkrovė kažkas kitas arba [dažniausiai] pasistengė jis pats. Prakeiksmą gali panaikinti tik koks nors gėris, paprastai meilės galia. Pavyzdžiai: “Gražuolė ir pabaisa“, “Daktaras Hausas“ (nors ten dar velniai žino, kaip viskas baigsis), visos meilės istorijos, kaip nors susijusios su blogo berniuko archetipu (tos dažnai baigiasi blogai).

4. Komedija. Pasak Aristotelio, komedijoje žmonės vaizduojami blogesni nei iš tiesų yra, o tragedijoje – didingesni. Klasikinės komedijos veikėjai pakliūna į gausybę painių, neaiškių, nuostabą keliančių ir iš proto varančių situacijų, iš kurių galiausiai išsinarplioja visai nusiplūkę. Pavyzdžiai: “Daug triukšmo dėl nieko“, “Džiaze tik merginos“, “Blackadder“.

5. Tragedija. Čia pagrindinis herojus dėl vienų ar kitų priežasčių imasi įvairių veiksmų, kurių kiekvienas užtraukia jam vis didesnes kančias. Veikėjo kančios ir [dažniausiai] žūtis žiūrovams sukelia jaudulį ir gailestį, kurie pažadina dvasinį apsivalymą ir išryškina jų pačių gyvenimo vertybes. Pavyzdžiai: “Hamletas“, “Skrydis virš gegutės lizdo“, [neretai] gyvenimas.

6. Grumtynės su pabaisa. Protagonistui tenka susigrumti su tamsia būtybe/žmogumi/struktūra, kuri kelia baisų pavojų kokiam nors asmeniui, asmenims ar vietai. Pavyzdžiai: “Jonukas ir Grytutė“, “Avinėlių tylėjimas“, “Farai“ (crossover su Komedija).

7. Aukso puodas. Čia veikėjas netikėtai iš visiško vargšo virsta visišku turtuoliu/garsuoliu/puikuoliu, tada iš jo viskas atimama, o tada jam tenka prakaituoti bandant viską atgauti. Pavyzdžiai: “Pelenė“, “Aladinas“, praktiškai visos meksikiečių muilo operos.

Mano pirmoji knyga bus Atgimimo kategorijoje. Tik ta meilės galia man banalokai atrodo, tad berašant gali netyčia išeiti Tragedija.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s