Dviratininkams

Turiu įrašą nepopuliaria tema: apie tai, kaip man kartais norisi nutraukti dviratininką (-ę) nuo jo (-s) plieninio žirgo ir spardyti šikną, kol apsiverks.

Aš esu pėsčioji. Nevairuoju nei automobilio, nei dviračio, nei motociklo, nei traukinio. Diena, kai kvėpuodama išmetamosiomis dujomis nesukariu bent poros kilometrų, man tam tikra prasme atrodo prarasta.

Antakalnio gatvės atkarpa, kuria į darbą ir iš jo vaikščiodavau seniau, ir Rinktinės gatvė, kuria vaikštau dabar, turi vieną bendrą bruožą. Jose nėra dviračių takų. Tai blogai. Todėl dviratininkai ten važinėja pėstiesiems skirta šaligatvių dalimi. Tai būtų nei gerai, nei blogai, jei ne tas faktas, kad kai kurie pedalų ereliai šaligatviuose jaučiasi taip, lyg ten visgi būtų dviračių takai. Mano mėgstamiausias triukas yra tas, kai jie iš nugaros prašvilpia pro mane maždaug 10 cm atstumu (turbūt tam, kad pajusčiau gaivų greičio dvelksmą), nesivargindami jokiais būdais informuoti manęs apie savo egzistavimą bei trajektoriją ir nė sekundei nesusimąstydami apie tai, kas būtų, jei aš būtent tą akimirką nutarčiau žengtelti į šoną. O tokią teisę būdama pėsčiųjų zonoje aš turiu. Užtat aš susimąstau ir nutariu: man būtų pizdiec. Man garantuotai lūžtų koks nors kaulas, ir labai skaudėtų.

Šiandien po darbo aš ramiai sau pėdinau trijų plytelių pločio šaligatviu, kaip visada, mintydama apie gyvenimą. Bemintydama sugalvojau iš dešiniosios plytelių juostos, palei kurią piko metu baisiai jau daug mašinų, pereiti į viduriniąją. Ir kaip tik tą akimirką pro mane baisiai susibalamūtinusi ir rėkdama “Kur einat?!” pralėkė dviratininkė. Aš tai šaligatviu. O jūs kur važiuojat, brangioji?

Mieli dviratininkai. Blet. Prieš zyzdami, kad jūsų negerbia kiti eismo dalyviai, išmokite patys gerbti aplinkinius. Kai aš eidama siauru šaligatviu sugalvoju aplenkti kokią nors lėtai besivelkančią bobelę su terbom, vartoju stebuklingą žodį “atsiprašau”. Tam, kad ji nekrūpteltų, ir todėl, kad tai tiesiog mandagu. Jei jau jūsų liežuviai neapsiverčia, visi ant savo vairų turite sušiktus skambaliukus. Jie ten ne tik dekoratyvinę funkciją atlieka. Jie yra skirti įspėti pėsčiuosius apie tai, kad jūs artinatės. Jūsų rankutės nenukris, jei kartais panaudosit juos pagal paskirtį. Dar, aišku, važiuodami trijų plytelių pločio šaligatviais galėtumėte truputėlį prilėtinti, bet čia jau turbūt būtų pernelyg didelis reikalavimas, ne?

Reklama

7 responses

  1. ne visi turim skambučius, bet rėkti “kur einat” šiek tiek nagla, kai važiuoji ne ten, kur priklauso. kiek žinau, kur nėra dviračių takų, privaloma važiuot gatve, o jei neturi teisių, teoriškai turėtum važinėt tik po savo kiemą

  2. TL;DR: tu visiškai teisi; kas važiuoja pėsčiųjų taku, turėtų važiuoti atsargiai.

    Kas liečia klyksmą „kur eini?!“, tai siūlyčiau į konkrečią formuluotę žiūrėti nuolaidžiai, nes dviratininkas rėkia irgi iš išgąsčio[*]. O ką ten iš išgąsčio surikai, taigi po liubomu ir pats sužinai tik išgirdęs 🙂

    Kas dėl skambučio, tai čia opus klausimas. Viena vertus, tai užtikrintesnis būdas atkreipti į save dėmesį, bet kita vertus, tikriausiai, dėl to paties užtikrintumo, jis priimamas kaip kokstai reikalavimas. Tai gaunasi, kad važiuoju pėsčiąja dalim, ir dar visiems signalinu, kad mol jukš iš kelio. Man gražiau atrodo tiesiog važiuoti pakankamai lėtai, kad pakaktų laiko žodžiais pasiprašyti praleidžiamam.

    Na ir pabaigai, aišku, fleimas :-). O kodėl *prieš* zyzdami? Figli čia mes turim būti skriaudžiamųjų vietoj, bet patys būti geriečiais ir tik zyzti? Daug smagiau būti kontra-nachalais ir tuo pat metu, kai pramuša ant pilietiškumo, zyzti, kad gal čia gana vieniems ant kitų varyt ir pradedam žaist civilizuotus 🙂

    [*] Iš išgąsčio dėl to, kad jeigu jau tu savo šansus įvardini kaip „pizdiec“, tai dviratininko šansai atitinkamoj matavimo skalėj būtų „oj-blia-koks-pizdiec“ :-). Dėl visokių ten fizikos dėsnių ir anatominių dalykų.

    • Tą “oj-blia-koks-pizdiec” aspektą aš suvokiu, bet man atrodo, kad patys dviratininkai suvokia ne visada. Nes kitaip jie šiek tiek labiau rūpintųsi savo saugumu.

    • Tai čia tokie, kaip tu, Vytai, turi laiko ir lėtai važiuoja, o jei žmogus vėluoja į darbą? A? 🙂

      Dėl zyzimo problema paprasta: kai eini, nervina dviračiai ir mašinos. Vairuojant nervina pėstieji ir dviratininkai. Važiuojant dviračiu, nervina automobiliai ir pėstieji. Nu o kad gali pats būni ir vienas, ir antras, ir trečias, priklausomai nuo aplinkybių, tai jau ir nepagalvoji.

  3. Bijau pagalvoti, kaip reikėtų Vilniuj dviračiu važinėt… Bet tu pas mus vasarą tai saugokis, nes čia nieks tau nieko nesakys ir net retai skambins, jei žioplinėsi ant dviračių tako, tiesiog tave nutrenks ir tiek 🙂 Bet nieko panašaus neatsitiks, jei vaikščiosi pėstiesiems skirta dalimi 😉

    • Amsterdame aš išmokau vaikščioti maždaug per 30 sek. 😀 Kita vertus, nėra sudėtinga išmokti, kai aiškiai nurodyta, kas kur gali vaikščioti ir važinėti.

  4. vakar šeimininkė sakė, kad Gente dviračių eismo plėtimas laikomas viena iš priemonių automobilių eismui kontroliuoti. Suprask, kad atsargiai vairuotum mašiną, tai padarysim, kad aplink tave visada būtų gyvų speedbumps 🙂 tuo pačiu gal ir dviratininkų nachališkumo problema bus bent iš dalies adresuota 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s