Heineken Open’er 2011 (I)

Kadangi jau gavau vieną subtilų paraginimą, sėdu rašyti sakmės apie tai, kaip aš trečią, o kai kurie jau gal ir visą septintą kartą į Heineken Open’er važiavo.

Pirmoji diena

Ekipažai.
Tas, kur su bagažine ant stogo – Ieva, Vaida, Virginija ir Andrius. Turėjo GPS’ą, kuris mėgo parinkti vaizdingiausią maršrutą pro ežerus bei tiesiausią maršrutą per uždarytas autostradas.
Tas, kur greitai ir pavojingai važiuoja –  Akvilė, Rasa, Vycka ir Vilius.
Tas, kur mėlynas, tad gerai matosi – Andriaus draugas Marius su mergina, kurios vardo išmokti nesugebėjau.
Tas, kuriame važiavau aš – Mykolas, Aistė ir aš. Ir daug negrojančių kompaktų su festivalio muzika. Dammit.
Tas, kur opelis – Rokas, Jūratė ir dvi mergaitės. Pradėjo atsilikinėti maždaug pirmame kelionės kilometre ir kolonoje faktiškai nesudalyvavo.
Imbrasai – 23 valandas važiavo autobusu iš Belgijos, kad pasimatytų su savo mylimais draugais. Herojai, ir ne kitaip.
Laurynai – nenustatytą kiekį valandų skrido iš Olandijos, kad pasimatytų su savo mylimais draugais. Kadangi skrido, o ne važiavo, pražiopsojo pirmą dieną ir Coldplay. Et.

Punktualumas.
Buvome susitarę iš Kauno išvykti 05:30, kas savaime atrodė kaip nesusipratimas. Keisčiausia, kad beveik tuo laiku ir išvažiavome. Nors ne, ne keisčiausia. Keisčiausia buvo pasiekti Gdynią beveik nepakliuvus į kamščius ir važiuoti pustuštėmis jos gatvėmis. Išvis, kempingą pasiekėme taip anksti, kad net įskaičiavus lakstymą aplink jo teritoriją bandant suprasti, kur dingo registracijos punktas, bei savų ir svetimų palapinių statymą, mums dar liko pakankamai laiko prisitvoti iki žemės graibymo. Mes to nedarėme, bet užtat pablevyzgoti sugulus po Imbrasų prieangio stogeliu tikrai laiko užteko.

Lenkai.
Man atrodo, kad šitas punktas būna kiekvienų metų aprašyme. Jie vis dar mėgsta uždarinėti puikiausiai važiavimui tinkamus kelius ir vis dar prie jų dirba komandomis po tris: vienas vairuoja buldozerį, o kiti du konsultuoja. Tačiau šįkart mes nutarėme šiai statybinei tinginystei nepasiduoti ir tris kartus pasivažinėjome uždarytais keliais. Vieną kartą sugebėjome netgi pasiekti uždarytos atkarpos pabaigą neapsisukę. Turbūt tą vakarą gerdami lenkų kelių tiesėjai turėjo ką aptarti.

Palapinės.
Kadangi atvažiavome baisiai anksti, gavome daug vietos palapinėms statyti. Aišku, kažkodėl ta vieta vėl buvo toliausiai nuo scenų (o vėliau atvažiavę kiaulės gavo geresnes), bet šįkart bent apsiėjome be kauburių ir iš žemės kyšančių šaknų. Tai štai, susirentėme miestuką iš dešimties palapinių su prabangiu kiemu per vidurį. Kiemas ypač pravertė tas pusantros dienos, kai nelijo.

Vilius.
Šio festivalio atradimas. Filosofijos doktorantas, kuris gali šnekėti maždaug 24 h per parą neužsičiaupdamas ir, kas keisčiausia, nenusišnekėdamas. Paskaitų temos apima viską nuo špinatų ir Mykolo užpakalio iki semiotikos ir moderniojo meno. Grynas smagumėlis.

Britai.
Netoli mūsų kiemo gyveno krūva britų. Jų tarpe buvo trys mūsų dėmesio susilaukę eksponatai. Vienas simpatiškas eksponatas ilgai ir kruopščiai tepėsi kremu nuo saulės, bet paliko nepateptą didžiąją dalį savo delikačiai britiškai baltos nugaros. Aš nepritariamai lingavau galva, bet esu drovi, tad nėjau siūlytis padėti šią klaidą ištaisyti. Kitas eksponatas sugalvojo kažkokiu būdu remontuotis kelnes, nusmaukęs jas tiek, kad mūsų moterija sutartinai atsisuko jo pusėn ir puolė aptarinėti tuos baltus aptemptus apatinius. O trečias buvo tiesiog ryyyyyškiai ryžas, tad jam veiksmų imtis nereikėjo – ir taip visiems patiko. O dar paskutinę dieną britai surengė kažkokią “Truth or Dare” orgiją su vietinėmis lenkėmis, kurios mes neužskaitėm. Tai tiek apie kaimynus.

The National.
Nuo šio koncerto iki šios dienos tebesitęsia diskusija su dviem pagrindiniais klausimais: “Kaip galima tūsintis pagal šitą muziką?” (atstovaujamas Mykolo) ir “Kaip galima pagal šitą muziką nesitūsinti?” (atstovaujamas manęs ir Vyckos). Kiek užmatė mano akis, mudvi išties buvom vienintelės šokusios žiūrovės, bet aš jums pasakysiu – tai yra nesąmonė. Pagal šitą muziką reikia tūsintis.

The National vokalistas.
Jam reikia atskiro skyrelio – ir ne tik už gražias liūdnas akis bei tobulą balsą. Mes su Vycka nutarėm, kad jis atrodo kaip geografijos mokytojas, kurį paliko žmona, ir jis jau dvi savaites geria. Prieš festivalį buvau pasiskaičiusi, kad jis per koncertus labai ardosi, bet po poros pirmų dainų nutariau, kad mes šito nesulauksim: dainavo rimtai, susikaupęs ir liūdnai pakibęs ant mikrofono. Po to pradėjo nervingai vaikštinėti po sceną. Po to pradėjo karts nuo karto desperatiškai riaumoti. Po to pradėjo mojuoti mikrofono stovu. Ir mėtyti mikrofoną ant scenos. Ir gerti kažką, ką atsinešė vieno nervingo pasivaikščiojimo metu. Galiausiai nutarė eiti pasivaikščioti palei žiūrovus. Tada užlipo ant apsauginės tvorelės. Tada nulipo pas žiūrovus. Tada apsauginiai jį ištraukė, bet neilgam, nes tuoj vėl užsiropštė ant tvoros kitoj pusėj. Reikia pripažinti, toj vietoj publika jau netgi šiek tiek tūsinosi.

Coldplay.
Kaip ir galima buvo tikėtis, buvo įspūdinga. Tik jau The National pasirodymo pabaigoje pakilęs smarkus vėjas labai blaškė garsą, kas buvo šiek tiek liūdna. Kaip ir galima buvo tikėtis, publika gavo padainuoti į valias: “Lights will guuuuu-iiii-iiii-iii -iiiide you home / And igniii-iii-iii-iii-iiiite your bones…” Fejerverkų ir konfeti gavom jau maždaug per pirmą dainą, o kaip tik tuo metu mus pasiekęs Imbrasas komentavo, kad tai yra labai netikusi strategija. Kita vertus, per pakartojimą fejerverkų gavom tiek, kad Imbrasas savo piktavališką komentarą atsiėmė. Žodžiu, labai tvarkingas buvo koncertas. Su šiurpuliukais ir visu kitu.

Simian Mobile Disco.
Tai buvo bandymas užpildyti laiką tarp Coldplay ir Caribou. Imbrasui ir Viliui patiko, moteriškajai daliai ne itin. Kažkaip baisiai greitai suorganizavome ėjimą Tent Stage link. Beje, ši vis dar stovi už kokio 1.5 km nuo Main Stage, kas ypač maloniai nuteikė vėlesnėmis dienomis, kai lijo.

Caribou.

Labai norėjau miego, tad Tent Stage akustika man baisiai rėžė ausį, ir maždaug po pusės pirmos dainos iškeliavau miegoti. Pašokau kasvakarinį kuoliukų persmaigstymo šokį aplink palapinę ir susisukusi į miegmaišį nulūžau.

Antroji diena

Reklama

5 responses

  1. kažkaip tik ties eilutėmis “orgiją su vietinėmis lenkėmis” supratau, kad tai visai ne apie Roskildę, o apie Openerį. Tai rodo tik viena – laikas eiti miegoti.
    Šiaip kaip pašaliniam skaitytojui pasirodė sausoki įspūdžiai, nu bet aš tik pastebiu, suprantu, kad čia ne visai man.

  2. Atgalinis pranešimas: Heineken Open’er 2011 (II) « Be pavadinimo

  3. Vilius tai čia tas barzdotas bičiukas? Jis doktorantas buvo, kai aš dar kokiam trečiam kurse mokiausi (kas man senam pirdylai jau atrodo, kad vyko senai).:) Bet smagus smagus kadras. Letenas visada spausdavom.

  4. Atgalinis pranešimas: Heineken Open’er 2013: Trečia diena | Be pavadinimo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s