Heineken Open’er 2011 (II)

Pirmoji diena

Antroji diena

Rytas.
Visą naktį pūtė piktas vėjas, o ryte palapinę užplūdusi šviesa sukūrė saulėkaitos iliuziją. Laimei ar nelaimei, ši iliuzija griuvo iškart atsegus palapinės užtrauktuką – nelyja, bet dangaus nesimato nė lopinėlio. Visi po vieną po kitą išsikapstėm iš guolių, vienaip ar kitaip išsprendėm ėjimo į dušą klausimą (šiemet be įprastinių šalto ir karšto dušo atsirado trečia rūšis – šiltas, nemokamas, ir neužsikemšantis) bei susėdom kiemelyje pusryčiauti ir blevyzgoti.

Keksiškumo skalė.
Vytas su Živile lauktuvių iš Belgijos atvežė vaflių, kuriuos mes labai užskaitėme. Jų skonį ir konsistenciją kažkas įvardijo kaip “tarp bandelės ir kekso”. Čia savo žodį tarė Vytas: “Keksiškumo skalė: bandelė – vaflis – keksas”. Kai baigėm juoktis, nutarėm, kad ši skalė tinka ir moterims. “Ir chamiakams,” pridūriau aš. O tada filosofas Vilius dėjo vieną savo sunkiasvorių: “O pats didžiausias keksas yra boba. Romo boba”.

Muzonas.
Kadangi Open’er yra bene geriausiai organizuotas festivalis ant šio svieto, dėdės lenkai pasirūpino ir tais kempingo gyventojais, kurie dėl prasto oro ar alkoholio kiekio koncertų nepasiekė, – per garsiakalbius grojo šių metų atlikėjų dainas. Problema buvo tame, kad mūsų palapinių zona pakliuvo maždaug per vidurį tarp dviejų garsiakalbių, kurių vienas šiek tiek atsiliko nuo kito. Tad visas dienas blevyzgodami klausėmės muzikos su aidu, pagal kurią buvo baisiai sunku dainuoti. Labai blogai.

Lietus.
Staiga muzonas nutilo, ir lenkas pranešė, kad reikia būti prepared for big rain. Mes puolėme rankiotis džiūti bandančius rankšluosčius, o kaimynai britai žvengdami bandė nutarti, kaip čia geriausiai būtų preparintis. Tuo metu mūsų kuklią kompaniją dar pasiekė Arno ir Gabrielės duetas, kuriuo mes visi labai apsidžiaugėme. Galiausiai išties ėmė lyti, o mes maždaug devyniese sulindom į Imbrasų palapinės prieangį, kur ėmėmės savo nemirtingųjų diskusijų bei taipogi lauktuvių atgabento belgiško alaus degustavimo.

Įranga ir stichijos.
Diena pralėkė netikėtai greitai, ir atėjo laikas pakuotis į neperšlampamus aprėdus beigi gabentis į British Sea Power koncertą. Į trasą išėjo botai ir apsiaustai nuo lietaus. Aš turėjau gražų geltoną “Bitės” apsiaustą, kuris buvo labai geras iki tol, kol kišenėse belaikant varvančias rankas jose susikaupė mini ežeriukai. Tada teko rankas traukti lauk ir šalti. Kadangi British Sea Power buvo Tent Stage, teko pereiti visą lauką, ir galiu gan drąsiai pasakyti, kad taip ilgai ir smarkiai ant manęs dar niekas nebuvo lijęs. Būsena buvo tokia keista, kad net pamiršau keiktis ir burbėti. Tiesa, dar lijo tiesiai į akis, tad eidami dar ir nieko nematėm. Laimei, niekas neįsilipo į vieną tų mistiškų duobių, kuriomis nusėtas visas festivalio laukas.

British Sea Power.
Šis koncertas turėjo porą pliusų. First and foremost, jis vyko palapinėje, kurioje nelijo. Tik lašėjo pro stogo siūles. Be to, kol susiruošėme eiti Pulp link, jau ir lauke lijo nebe taip smarkiai. Antras pliusas: kadangi visos British Sea Power dainos (ypač gitarų rifai) yra iš kažko pavogtos, galima linksmintis bandant kuo greičiau nuo dainos pradžios įvardyti originalo autorius. Rimtai, jie tam netgi du vokalistus turi; vienas įgarsina vagystes iš The Libertines ir pan. (mums su Gabriele patiko jo skruostikauliai), o kitas – iš Coldplay ir pan. Net pavadinimas trumpai ir aiškiai nusako jų veiklą – galinga britų muzikos santrauka.

Pulp.
Mano didysis džiaugsmas. Pamenu, per kažkurią dainą šokinėdama pakėliau veidą į lietų ir pasijutau tokia laiminga laiminga – kaip kokia braškė. Arba greičiau bananas, nes su geltonu lietpalčiu. Kaip ir galima buvo tikėtis, jie sugrojo maždaug visas “Different Class” dainas ir pridėjo po vieną kitą iš kitų albumų. Dauguma gabalų buvo šokiniai, tad visa šlapia botuota publika davėsi kaip išprotėjusi. Apie Jarvio begalinį nuostabumą aš jau kokius porą metų čia rašau, o dabar visi dalyvavę koncerte gali paliudyti, kad jis išties be galo nuostabus. Jam viso koncerto metu lijo tiesiai į veidą, ypač ant akinių, bet nei balsui, nei šokio judesiukams, nei iškalbai tai netrukdė. Highlight: “I always wanted to say that: Gdansk, do you want to gdance?!” Žodžiu, vien dėl šio koncerto buvo verta mokėti pinigus, keltis 04:00, važiuoti per uždarytas autostradas, kentėti kempingo muzono aidą ir peršlapti iki užsižagsėjimo.

Foals.
Mano ir daugumos kitų didžioji širdgėla:  nebeatlaikę klimato sąlygų grįžome į palapines ir klausėmės Foals iš ten. Tiesa, girdėjosi puikiai, bet vis tiek netvarka. Užmigau liūdnai patempusi lūpą ir klausydama šito:

Trečioji diena

Reklama

2 responses

  1. Atgalinis pranešimas: Heineken Open’er 2011 (I) « Be pavadinimo

  2. Atgalinis pranešimas: Heineken Open’er 2011 (III) | Be pavadinimo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s