Heineken Open’er 2011 (IV)

Trečioji diena

Ketvirtoji diena

Saulė.
Ji grįžo! Iš pat ryto galima buvo pamiršti botus, lietpalčius ir visą kitą briedą bei mėgautis tikrąja festivalio atmosfera: palapinės, kiemas, sulankstomos kėdės, alus, blevyzgos. Tiesa, bestovėdama eilėje prie dušo sugebėjau tragiškai nusvilti veidą ir dar tragiškiau – iškirptę. Į pastarąją iki šiol veidrodyje žiūrėti sunku – labai jau baisus spalvų kontrastas tarp kaklo zonos ir viso kito.

Įsivaizduojami draugai.
Jei neklystu, diskusijoje dalyvavo Mykolas (kurgi be jo), Rasa ir Akvilė. Dar galėjo būti Vilius, nes jis apskritai linkęs į diskusijas. Prasidėjo nuo poreikio įsipareigoti ir to, kad jei nerandi kam įsipareigoti, galima susikurti įsivaizduojamą draugą. Didžiausias pliusas tame, kad tas draugas bus tau ištikimas kaip niekas kitas, nes nelabai turės iš ko rinktis. Žodžiu, tuo metu buvo labai juokinga. Kilo daug visokių išvedžiojimų, kurių neprisimenu, ir po to užuominos į įsivaizduojamus draugus buvo svaidomos visą dieną.

Transportas.
Gabrielė pademonstravo nuostabius organizavimo įgūdžius ir, kol aš svilinau nosį stovėdama eilėje prie dušo, per draugų draugus rado mums tiesioginį transportą į Vilnių. Tokiu būdu mūsų festivalinėje istorijoje atsirado naujas veikėjas – princas su sidabriniu saabu ir povo plunksna ausyje, vardu Domas. Nepaisydamas miego trūkumo, tamsos, lietaus, Lenkijos kelių ir trijų moterų knarkimo, jis sugebėjo mudvi su Gabriele ir dar vieną mergaitę, kurios vardo neprisimenu, pristatyti į Vilnių sveikas ir gyvas. Bet čia šiek tiek užbėgu už akių, nes dar liko visi vakaro koncertai.

The Wombats.
Ok, whatever. Muzika, kaip sako anglai, inoffensive. Šnekos tarp dainų niekam tikusios. Žmonės šoko, tad turbūt buvo linksma. Aš susikaupiusi valgiau didelę lenkišką zapiekanką, tad turėjau veiklos ir be šokių.

The Strokes.
Ūūū, kaip aš šitų gėrių laukiau. Ir ūūū, kaip buvo smagu. Aišku, apkaltinti juos dideliu nuoširdumo protrūkiu būtų sudėtinga. O ir Julian Casablancas yra vienas tų frontmenų, kuriam galima tik dainuoti ir gražiai atrodyti, nes kalba jis dar prasčiau už Turnerių Aleksiuką. “Wow man, you’re the best…” Wow man, you suck big time. Šiaip ar taip, The Strokes vis dar yra 2001 m.  jų dėka netikėtai atgimusio garažinio pop-rokelio karaliai, ir to nejausti neįmanoma. Kojos pačios kilnojasi. Mano mėgstamiausia šių metų pop daina “Under Cover of Darkness” (rimtai, su tokia melodija galima Euroviziją laimėti) dėl vakarop mus vėl aplankiusių vėjo gūsių skambėjo ne taip gerai, kaip būtų galėjusi, tačiau mano mėgstamiausias The Strokes gabalas “Trying Your Luck” skambėjo idealiai, o aš tuo metu savo narkomanės stiliaus šokiams turėjau tiesiog neįtikėtinai daug vietos:

M.I.A.
Kadangi jau šiaip ar taip buvau įžengusi į narkomaninę šokių stadiją, mane teisingai veikė bet koks ritmas, tad visą laiką šokau kaip užsukta. Bet šiaip jau galima drąsiai teigti, kad tai nebuvo pats geriausias metų koncertas. Kadangi mes stovėjome toli nuo scenos, nematėme to fakto, kad M.I.A. buvo gerai užvartojusi kažkokių svaiginančių substancijų. Net ekranai prie scenos buvo išjungti arba rodė abstrakčias vizualizacijas. Bet tie, kas stovėjo arčiau, matė ir po to papasakojo. Trumpai tariant, rokenrolas. Va tokie tie bajeriai:

Deadmau5.
Ausys buvo gražios. Visa kita buvo aiškus paskatinimas keliauti link palapinių zonos, atsisveikinti su kitais naktiniais keliauninkais ir traukti link sidabrinio saabo. Beje, mano ir elektroninės šokių muzikos santykių fenomenas slypi tame, kad sėdėdama prie kompo aš pagal ją konkrečiai tūsinuosi, bet klausant “gyvai” nuo to purtančio beato man pradeda permušinėti širdis ir atrofuojasi smegenys. Ir iškart užsimanau miego. Tad galiu pasitūsinti bent dabar:

Penktoji diena praėjo važiuojant per Lenkiją link Lietuvos. Gabrielė turėjo planą bučiuoti Lietuvos žemę, bet pirmoje lietuviškoje degalinėje išgirdo tarpusavyje bendraujančius iš kito festo grįžtančius metalistus, ir jai tas noras tiesiog stebuklingai pranyko. Welcome to Lithuania, kaip sakė Inculto.

Reklama

2 responses

  1. Atgalinis pranešimas: Heineken Open’er 2011 (III) | Be pavadinimo

  2. Atgalinis pranešimas: Tyrinėjant Galapagus | Be pavadinimo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s