Vasaros atostogos su lietpalčiais: Belgija ir Olandija (III)

Antroji diena

Trečioji diena: Gent – Antwerpen – Gent

Liepos 21 d. Belgijoje yra nacionalinė šventė: 1831 m. tą dieną Leopoldas I buvo prisaikdintas pirmuoju nepriklausomos Belgijos karaliumi. Pagal dienos svarbą sakyčiau, kad jie tiesiog taikė nacionalinę šventę pasidaryti kuo geresniu oru. Yeah, right.

Kadangi Živilei buvo laisvadienis, į Antverpeną išsiruošėme visos trys. Į priekį važiavome su tuntais paauglių, kurie sutartinai rideno savo “Quechua” palapines kažkokio festivalio link. Taip ir neišsiaiškinom, kokio. Užtat atrodė linksmai.

Antverpenas mus pasitiko nerealaus puikumo geležinkelio stotimi – “Newsweek” 2009 m. išrinko ją ketvirta geriausia stotimi pasaulyje (pirmą vietą užėmė Londono St. Pancras):

Patį Antverpeną buvo ištikęs priešingas likimas nei Gentą – laisvadienio proga miestas buvo pustuštis. Reikia pripažinti, kad turistauti po jį buvo gerokai patogiau nei po Briugę. Bet užtat šarmo jame mažiau. Kita vertus, pirmasis mūsų punktas buvo brasserie su garsiaisiais belgiškais vafliais, kurie keksiškumo skalėje yra kažkur per vidurį. Tad apskritai mūsų viešnagei šarmo netrūko.

Sukirtusios vaflius patraukėme centrinės aikštės Grote Markt link, pakeliui užsukdamos į dar vieną Švč. Mergelės Marijos katedrą (Onze-Lieve-Vrouwekathedraal). Mėgsta jie ten tas onze-lieve-blablabla. Šią vargšai parapijiečiai statė 150 metų, o dabar ji praktiškai paversta galerija su Rubenso ir kitų meistrų darbais. Pasak Wikipedijos, joje gali tilpti 25 tūkst. žmonių. Altorių puošia 5 m aukščio Rubenso “Mergelės Marijos ėmimas į dangų”. Apskritai, kaip ir visoje buvusios Šv. Romos imperijos teritorijoje, su bažnyčiomis Belgijoje nepasismulkinta:

Grote Markt šurmulyje pasifotografavome prie fontano ir smukome į vieną iš mažųjų gatvelių. Ėjom ėjom ir priėjom dar vieną bažnyčia su paveikslų galerija – Sint-Pauluskerk. Gražus barokinis interjeras, Caravaggio “Rožinio madona” ir kažkokia kraupi puskoplytė sodelyje. Trumpai tariant, po šito mums paveikslų tai dienai užteko.

Išėjusios iš bažnyčios patraukėme link Šeldės upės krantinės. Kuri, beje, primena Dauguvą Rygoje – plati kaip velnias. Oras, kuris ryte buvo kažkoks nenormaliai šiltas, grįžo į standartinę būseną ir ėmė kaupti debesis. Apžiūrėjusios dailią disneilendinę pilaitę Het Steen, nutarėme, kad metas rimtesniam maistui, ir pasukome atgal į Grote Markt. “Lonely Planet” man buvo pakuždėjęs, kad ten galima rasti “best fries in town”. Nežinau, kaip ten reikalai viso miesto mastu, bet mums “Frituur No. 1” bulvytės netgi labai patiko. Jei lankysitės, prie Grote Markt ieškokite Hoogstraat gatvės. Jos pirmame name ir puikuojasi šis kioskas. Rekomenduoju pipirinį padažą.

Ant suoliuko sukirtusios po kalną bulvyčių, apėjome dar kelis nedidelius ratukus aplink aikštę išsidėsčiusiomis gatvėmis gatvelėmis ir vėl prisėdome – šįkart atsigaivinti kuo nors šaltu. Sugebėjome išsirinkti vieną tų puikių įstaigų su 150 rūšių alaus. Mano pirmąjį bandymą rinktis pagal pavadinimą padavėja suniekino, pareiškusi, kad tas alus yra skirtas tik žiemai ir niekam kitam, tad teko griebtis jos rekomendacijos ir gerti St. Feuillien. Tik nepamenu, ar Tripel, ar Bruin. Neprastas.

Baigusios reikalus su alumi, dar paklaidžiojom senamiesčio gatvėmis, užsukome pažiūrėti į bažnyčią, kurioje palaidotas Rubensas, pabučiavome spyną, nes jau buvo vėloka, ir patraukėme į stotį. Pakeliui į Gentą prasidėjo pirmasis stiprus šios kelionės lietus, tad išlipus iš traukinio ir išėjus iš stoties teko griebtis skėčių. Čia derėtų pastebėti, kad lietus bepročių Gento tūsavotojų neišbaidė, ir minia atrodė dar gausesnė nei ankstesnėmis dienomis.

Prisėdome pavalgyti tailandietiškoje knaipėje “Wok A Way”. Maisto daug, jis skanus, visi sėdi susigrūdę kaip valgykloje, o aplink laksto toks gražus garbanotas padavėjas (kitą dieną jį negailestingai nukonkuravo Briuselio etiopiškos valgyklos padavėjas, bet apie tai kitoje laidoje).

Kol pavalgėme, nustojo lyti, tad dar kartą apėjome esminius Gento senamiesčio pastatus, radome labai mielą sodelį su labai mažiems žmonėms skirtu labirintu ir dar šiek tiek pasiklausėme Graslei krantinėje skambančios technūškės. O tada nutarėme pasiduoti Živilės trečią dieną kartojamai reklamai ir nueiti į barą-laivą prie jos namų. Labai gerai buvo. Kanaliukas, vandenukas, Vilnių žinantis padavėjas ir labai sėkmingas alaus pasirinkimas pagal pavadinimą: Ename. O svarbiausia – netoli grįžt!

Ketvirtoji diena

Reklama

2 responses

  1. Atgalinis pranešimas: VASAROS ATOSTOGOS SU LIETPALČIAIS: BELGIJA IR OLANDIJA (II) | Be pavadinimo

  2. Atgalinis pranešimas: Vasaros atostogos su lietpalčiais: Belgija ir Olandija (IV) | Be pavadinimo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s