Vasaros atostogos su lietpalčiais: Belgija ir Olandija (V)

Ketvirtoji diena (I dalis)

Ketvirtoji diena: Gent – Bruxelles – Amsterdam (tęsinys)

Grįžusios į Briuselio centrinę stotį, šiek tiek pasiblaškėme, o tada iškeliavome į Nord stotį, šalia kurios įsikūręs Briuselio “Eurolines” terminalas. Ten irgi šiek tiek pasiblaškėme, kol galų įsiregistravome kelionei ir susėdome laukti autobuso.

Laukimas buvo įdomus. Prisižiūrėjome pačių įvairiausių veikėjų, o kai po kurio laiko į laukimo salytę užsuko keli europietiškos išvaizdos veidai, kažkaip netyčia net palengvėjo. Kartais išsiskirti iš aplinkinių visgi nėra visiškai malonu. Bet didesnį nerimą mums visgi kėlė autobusas, kurio vis kažkaip nebuvo. Iš pradžių nebuvom tikros, ar tikrai laukiam ten, kur reikia, bet kai po n-tojo Gabijos pasiteiravimo kasininkas pareiškė, kad autobusui pasirodžius praneš per garsiakalbį, mums gerokai palengvėjo.

Autobusas pasirodė vėluodamas maždaug 45 minutėm. Kol visi susėdo ir susidėliojo bagažą, jau vėlavom visa valanda. Mums galiausiai pajudėjus iš stoties, išgirdau labai negerą dalyką: su mūsų vairuotoju kantriai portugališkai šnekėjosi GPS’as. Após. Duzentos. Metros. Vire a. Direita. Na, o mielasis vairuotojas Rui (tariama “Hui”) pirmą kartą pasireiškė dar neišvažiavus iš Briuselio: mums prieš nosį kažkaip kvailai užlindo sunkvežimis, o tas įkandin kad paleis keiksmažodžių tiradą… Išvardino turbūt visus negerus žodžius, kiek mokėjo, o kelis net po porą kartų. Minėjo ir putas, ir merdas, ir karalius. Buvau truputį nusigandusi, kad bakstels autobuso nosyte sunkvežimiui į šoną, bet kažkaip susiturėjo. Taigi, Briuselį palikome už nugaros ir nuriedėjome šiaurėn.

Mes su Gabija buvome įsitaisiusios antroje eilėje už vairuotojo, tad turėjome puikią galimybę iš arti stebėti visus tolesnius įvykius. Šalia mūsų sėdėjo musulmonų kilmės Švedijos gyventojas, kurio vardo nenugirdome, o už jo vis krebždėjo Paryžiuje studijuojanti perujietė vardu María José. Labai daili mergina taip ryškiai išreikštais indėniškais bruožais, kad iš pradžių pamaniau, kad ji – azijietė. Jai nerimą kėlė tai, kad ant jos bilieto buvo parašyta kažkokia kita atvykimo į Amsterdamą stotis nei pas visus kitus. Švedas ją dėl to uoliai erzino – turbūt kabino. Bet kai ji galiausiai kreipėsi patarimo į mus su Gabija, mes iškėlėme teoriją, kad pas mus turbūt nurodytas stoties pavadinimas, o pas ją – adresas. Tai ją šiek tiek nuramino.

Rui pirmąkart susibalamūtino Antverpene, kur pakeliui į stotį GPS’ui teko porą kartų ištarti didžiąją failo frazę: “Perskaičiuojamas maršrutas”. Tačiau tai buvo tik žiedeliai palyginus su Roterdamu. Apsukę porą ratukų (ir išdidžiai pravažiavę porą rodyklių, sakančių “Centraal Station”), įvažiavome į pusiau nukastą gatvę. Šiaip ne taip iš jos išvairavęs, Rui griebėsi garsiakalbio ir pareiškė: “People! ‘Elp me! Does anybody know where is station?” Visas autobusas kolektyviai išgriuvo iš juoko. Rui įsižeidė: “People, it’s no joke! It’s no joke, it’s serious! It’s responsibility! Serious, people, it’s my first time. It’s my first time in Rotterdam. Do you know where is station?” Tiesiai už jo sėdėjusi moteriškė neteko kantrybės ir ėmė jam nurodinėti, kur važiuoti. Aišku, Rui dar iš pradžių bandė jos neklausyti ir ginčytis, bet vėliau maloningai nusileido ir sugebėjo nuvairuoti mus į stotį. Stotis irgi buvo perkasta, tad jis dar mažiausiai penkias minutes pirmyn atgal ieškojo, kur sustoti, į garsiakalbį burbėdamas: “Yes, I’m an idiot. I’m sorry, I’m an idiot. Sometimes it happens, and this moment I’m an idiot”. Mes išskyrėm jam bonuso už nuoširdumą: lietuvis vairuotojas turbūt būtų tris paras važinėjęs ratais po Roterdamą, o jei kas nors būtų prieštaravęs, kad ne ten važiuoja, dar ir rėkti būtų gavęs.

Galiausiai prisiparkavusio Rui laukė nauja bėda: Roterdamo policijos pareigūnai, tikrinantys kelionės dokumentus ir bandantys išsiaiškinti, ar vairuotojai kartais neviršija nustatytų vairavimo be pertraukos limitų. Žinoma, Rui nebuvo kelionės dokumentų tvarkingai pasidėjęs į bardačioką, ko pasėkoje dar penkios minutės praėjo jam audringai kuičiantis po visą vairuotojo kabiną ir rankiojant popierius, tuo pat metu bandant kokia nors kalba susišnekėti su pareigūnais. Angliškai kalbėti jam sekėsi sunkiai, bet eigoje atrado, kad vienas policininkas kalba ispaniškai, tad šioks toks dialogas vyko. Kadangi salės pagalbą jau buvo išnaudojęs, dokumentų paieškos problemą Rui sprendė skambindamas draugui. Galiausiai jie visgi atsirado.

Kaip jau turbūt galima atspėti, maksimalų vairavimo valandų skaičių Rui buvo viršijęs. Ta proga išklausėme nemirtingą jo dienotvarkės aiškinimą: “Amsterdam – dormir. Dormir. Sleep. Paris – no sleep. Tomorrow – drive to Paris. Paris – sleep two days.” Paaiškėjo, kad jis paskutinę minutę pakeitė kolegą, kuris turėjo važiuoti į Amsterdamą, ir todėl buvo toks visas pasimetęs ir pasiklydęs. Kai policininkai pasakė, kad vairuota per ilgai, jis iš pradžių bandė ginčytis, bet po to nusileido, kad “I probably lost my mind”, ir klusniai kartodamas “sorry” išklausė moralą. Policininkai buvo nepikti, tad išrašė jam raštelį, kad durnelio nebaustų, jei įklius Amsterdame. Tokiu būdu prabėgo maždaug pusvalandis.

Policininkams berašant raštelį, María José nutarė piktai ispaniškai pasiteirauti Rui, kas čia vyksta, ir kada mes, po galais, būsim Amsterdame. Čia reikėtų paminėti, kaip Rui atrodė. Ogi kaip tipiškas pietietiškų muilo operų herojus: jaunas bernas su prastai po baltais marškiniais paslėpta tatuiruote, juodais, atgal sulaižytais plaukais, ereliška nosimi bei aistringai žiburiuojančiomis akimis. Nebūtų toks durnas, tai gal net galima būtų teigti, kad visai gražus. Klausydamas pareigūnų įspėjimo jis stovėjo kaip baramas mokinukas, bet išvydęs perujietę atsigavo ir maždaug per pusę sekundės virto ereliu. Tada globėjiškai patikino ją, kad po penkių minučių gaus iš policininkų raštelį ir po 45 minučių bus Amsterdame. Šiaip kelionė truktų valandą, bet dėl jos jis nuvažiuos per 45 minutes. No te preocupes.

Pirmas dalykas, kurį Rui padarė išvažiavęs iš Roterdamo stoties, – pasuko ne į tą pusę. Tada visas autobusas buvo įpareigotas pasakinėti jam, ar galima važiuoti atbulam. Jausmas buvo kaip filme “Greitis”, tik kad mūsų Keanu labai jau išraiškingas pasitaikė. Mūsų kaimynas švedas sakė: “Don’t worry, go, it’s just a bike”.

Šiaip ne taip išsigavus iš Roterdamo, toliau jau kelionė vyko daugmaž normaliai. Tik aš linksminausi: María José persėdo į sėdynę už Rui, tad visą likusį kelią jie vystė nuostabų dialogą. Turėjau galimybę iš arti girdėti metodus, kurių sužavėtos lietuvaitės teka už pietiečių. Romantikas tas Rui, tai ne tas žodis. Deja, María José važiavo pas savo vaikiną olandą, kuris, priešingai pirmam Rui kilusiam įtarimui, nėra blondinas. Juokingiausia, kad mielajam portugalui prireikė maždaug 60 km išsiaiškinti, kad mieloji perujietė, kaip ir jis, gyvena Paryžiuje. Bet užtat tas patenkintas “Aaa!..”, kuriuo jis šią naujieną palydėjo, buvo vertas milijono. Trumpai tariant, ties Amsterdamo riba jiedu jau keitėsi el. pašto adresais. Nepasisekė tam olandui. Turbūt. Cituojant Rui, man patinka tokios romantiškos istorijos.

Penktoji diena

Advertisements

3 responses

  1. Atgalinis pranešimas: Vasaros atostogos su lietpalčiais: Belgija ir Olandija (IV) | Be pavadinimo

  2. Atgalinis pranešimas: Vasaros atostogos su lietpalčiais: Belgija ir Olandija (VI) | Be pavadinimo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s