Vasaros atostogos su lietpalčiais: Belgija ir Olandija (VI)

Ketvirtoji diena (antra dalis su portugalų vairuotoju)

Penktoji diena: Amsterdam

Praeitą vakarą Arnas su Gabriele mus pasitiko prie savo kaimo metro stotelės, pravedė klaidžiosiomis jo gatvelėmis, parodė triušių pievą ir pranešė, kad Osle beprotis iššaudė krūvą žmonių. Tai tiek.

Ryte atsibudę išvydome provokaciją: švietė saulė. Su Gabija trumpai apsvarstėme galimybę pirmą kartą išsitraukti vasarines suknutes, bet, laimei, svarstymas ilgai netruko. Nutarėm, kad apsieisim.

Pusryčių metu aptarėme svarbią temą. Gabrielė buvo kažkur skaičiusi, kad Vokietijoje naciai užgrobinėja kaimus: atsikrausto ir tol terorizuoja vietinius gyventojus, kol tie išsikelia. Arnui tai pasirodė besąs ne baisus nacių išnaglėjimas, o baisiai geras nacių problemos sprendimo būdas: “Tai sakai, jie gyvena susigrūdę viename kaime ir trukdo tik vieni kitiems? Ai, trijuose kaimuose? Oi, čia jau labai blogai…” Galiausiai nutarėme, kad kažkas Vokietijoje turbūt infiltravosi į neonacių štabą ir pasiūlė šią genialią idėją: “Klausykit, o gal užgrobiam kokį kaimą savo reikmėms? O gal dar apsitveriam tvora ir niekur iš jo neinam?”

Po pusryčių Arnas iškeliavo į baseiną, pažadėjęs vėliau atminti dviračiu į centrą ir mus ten susirasti, o visos trys moterys sėdo į autobusą ir išdardėjo link etniškai margo rajono, kuriame seniau gyveno Gabrielė ir kuriame įsikūręs spalvingas turgelis. Mus su Gabija jame labiausiai užkabino falafelių kioskas, tad prisėdusios ant suoliuko su vaizdu į kanalą suvartojome po brunch’ą.

Toliau pėstute patraukėme centro link. Kanalai kanaliukai, dailūs namukai, dviratukai – viskas, kaip priklauso. Vėjelis pučia, kartais palynoja, kartais nelynoja. Vienu metu einant per mielą tiltuką švietė saulė, tad Gabija entuziastingai pareiškė fotografuosianti, o maždaug po 10 sekundžių visos galėjome stebėti puikų reiškinį: Cha cha, kitoj kanalo pusėj lyja! Oi, pas mus jau irgi.

Nuo lietaus sprukome į mažus suktus kiemelius, apžiūrėjome puikų knygų turgelį, prasinešėme pro absoliučiai nuostabų turgelį, kuriame aš užsipirkau Rolling Stones ir David Bowie plokštelių, o Gabrielė – visą kolekciją Michael Jackson įrašų. Ir auskarus. Bandėme rasti auskarą su povo plunksna, įkvėptą Heineken sutikto geležinio vairuotojo Domo, bet kažkaip nesisekė. Baigusios apsipirkimą nuvinguriavome iki Dom aikštės, kur pas mus atmynė Arnas, ir nuėjome pietų.

Po pietų dar pavinguriavome po centrą, pasifotografavome su skėčiais, prasiėjome man iš praeito karto giliai įstrigusia Reguliersgracht gatve, ir galiausiai apsistojome prie kanalo netoli Rijksmuseum (kuris vis dar pusiau uždarytas remontui). Mat nutarėme paplaukioti kanalu. Arnas vėl nuo mūsų atsiskyrė, nes kelionė į “McDonald’s” jam pasirodė kur kas geresnis užsiėmimas už kažkokį kanalo turą. Trumpai tariant, taip aš antrą kartą pasiplaukiojau po Amsterdamą lyjant lietui. Turbūt neminėjau, kad vienas iš mano motyvų grįžti į šį puikų miestą buvo noras pamatyti jį vasarą, šviečiant saulei.

Po kanalo turo grįžome į Rembrandt plein (kur, beje, prieš tai Arnas provokuojančiomis pozomis fotografavosi prie kažkokios sienos). Begyvendami Amsterdame Laurynai atrado, kad šioje aikštėje yra vienas mielas pub’ukas, kuriame nebūna labai daug žmonių. Aišku, žmonių jame buvo labai daug, bet vietų radome, o netoliese ant sofutės buvo įsitaisęs bonusas – ryžas ir baisiai miegoti mėgstantis katinas. Išgėrėme po pintą po kitą (aš vis dar nemėgstu “Guiness”), sočiai pavakarieniavome, išsamiai aptarėme JAV finansinę padėtį, mano charakterio ypatumus ir kitas aktualias temas. Gera vieta.

Namo Arnas išmynė dviračiu, o mes trys išėjome į autobuso stotelę, pakeliui dar prasukdamos pro vietinį coffee shopą, kuriame Gabija kažkodėl nutarė pastovėti su išskleistu skėčiu. Tiesa, pardavėjui buvo juokingiau, kai aš jai šnibžtelėjau į ausį, o ji skėtį klusniai suskleidė. Kol kikendamos per balas nušokavom iki autobuso, aš atradau apsisaugojimo nuo skėčio išsivertimo į kitą pusę techniką – reikia employinti ranką. Tiksliau, dviem pirštais prilaikyti skėtį už kraštelio. Tada Gabija mano techniką patobulino, nutarusi verčiau employinti mano skėtį su visa mano ranka.

Grįžusios radome Arną besiklausantį Rolling Stones “Beggar’s Banquet”. Kaip įprasta, pablevyzgojome apie gyvenimą bei mūsų pažįstamų vyriškių mielumo skalę. Mielumo skalės dugne kažkokiu nepaaiškinamu būdu atsidūrė Obodas.

Perėję prie “Let It Bleed”, sėdėjome tyliai tyliai ir pavargę po dienos žygių tiesiog klausėmės. Hm, net dabar akys merkiasi prisiminus…

Šeštoji diena

Advertisements

5 responses

  1. Atgalinis pranešimas: Vasaros atostogos su lietpalčiais: Belgija ir Olandija (V) | Be pavadinimo

  2. Atgalinis pranešimas: Vasaros atostogos su lietpalčiais: Belgija ir Olandija (VII) | Be pavadinimo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s