Vasaros atostogos su lietpalčiais: Belgija ir Olandija (VII)

Penktoji diena

Šeštoji diena: Amsterdam

Dienos planas buvo važiuoti pasivažinėti dviračiais. Tik spėkite, ar per naktį nustojo lyti? Žinoma, kad ne. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad nenustojo ir visą dieną.

Pusryčių metu nervingai dirsčiojome pro langą į niekaip nesiliaujantį kristi vandenį, bandydamos nustatyti geriausią būdą susidoroti su šia nelaime. Galų gale buvo nutarta taip: Arnas lieka namie ir nekiša nosies laukan, nes yra cukrinis; Gabija važiuoja į Van Gogho muziejų; Gabrielė ir aš pakuojamės į neperšlampamus apdarus, sėdam ant dviračių ir vykdom dienos planą. Aš nuoširdžiai galvojau, kad turbūt išprotėjau, bet kito pasirinkimo nelabai turėjau.

Arno ūgis yra, jei neklystu, 188 cm. Tik 19 cm didesnis už mano. Tad įsipakavusi į jo neperšlampamas kelnes ir apsiaustą atrodžiau kaip Snusmumrikas, tik be skrybėlės. Skrybėlę atstojo kapišonas, kuris nuolat smuko ant akių ir blokavo 90% periferinio regėjimo. Pats tas pasivažinėjimui dviračiu didmiesčio gatvėmis per lietų. Užtat Arno dviratis yra patogybės viršūnė. Su labai ergonomiška sėdyne ir mergaitiškai aukštu vairu, kad nereikėtų kūprintis. Gabrielė sakė, kad iš nugaros atrodau kaip mažas Arnukas, tad bandžiau palaikyti šį įvaizdį vadindama ją mažu burunduku.

Kai jau abi su Gabriele baigėm rengtis, o Gabija iki soties prifotografavo mane su nukarusiom rankovėm ir ant akių užkritusiu kapišonu, palydėjom ją iki autobuso stotelės ir palinkėjom gero muziejaus, o pačios sėdom ant dviratukų ir išmynėm šiaurinės miesto dalies link. Arnai gyvena visiškame kaime (“Neklausyk tu tos Živilės, pas mus mėšlu tik tą vieną savaitę dvokė!!!“), bet dviračių takas prasideda maždaug nuo jų gatvelės ir veda maždaug iki pat centro. Buožės.

Iš pradžių šiek tiek nervinausi dėl lietaus, kapišono, mašinų ir mane lenkiančių dviratuotų pensininkų. Tačiau greitai adaptavausi ir pradėjau džiūgauti. Žiauriai smagu važiuoti dviračiu ir žinoti, kad tavo maršrute nebus jokių kalnelių, vidury tako nestovės joks stulpas, taku išdidžiai nežygiuos joks pėstysis, ir tavęs nepartrenks jokia mašina.

Apvažiavome centrą iš vakarinės pusės ir išlindome prie įlankos. Pravažiavusios pro amžinai skęstantį “Nemo“ muziejų, pasukome į mažąsias gatveles ir nuvairome iki Nieuwmarkt aikštės. Tada vesdamosi dviračius pasivaikščiojome po raudonųjų žibintų kvartalą ir pasigėrėjome gašliais merginoms mirksinčių diedų snukeliais. Yuck. Bet galiu pasigirti, kad be brasserie, patisserie, chocolaterie ir kitų “rie“ šiame gyvenime esu regėjusi ir condomerie. Great success.

Toliau sugalvojome numinti iki Jordaan kvartalo, bet pakeliui prasidėjo baisinga liūtis, tad skubiai sustojome prie pirmo pasitaikiusio kabakėlio ir nuėjome gerti kavos. Beje, kol važinėjausi per liūtį su prie veido prilipusiais šlapiais plaukais, galiu prisiekti, kad turistai į mane žiūrėdami galvojo: “Nu nafig, tos olandės – visiškos beprotės“.

Gerdamos cappuccino sustrategavome, kad reikia nuvažiuoti prie Begijnhof ir į Van Loon muziejų, o po to jau ieškoti Gabijos. Begijnhof (pranc. beguinage) yra Belgijoje ir Olandijoje išsimėtę beginių religinių organizacijų narių nameliai. Beginės atsirado XII a., kuomet Vakarų Europoje siautė karai, išguldę nemažai vyrų. Atsiradus moterų pertekliui, jos atrado, kad nebūtina stoti į vienuolynus, – galima tiesiog susiburti į pamaldžių moteryčių organizacijas ir kartu sukti galvas, kaip pragyventi. Paskutinioji Amsterdamo beginė mirė 1971 m., bet Begijnhof pastatuose įkurti butai iki šiol nuomojami tik vienišoms moterims.

Van Loon muziejus yra senos didikų šeimos namai su nuo XIX a. išlikusiu interjeru, žaviu sodeliu ir nameliu karietoms. Paskutinis dinastijos atstovas Maurits van Loon mirė 2006 m., bet prieš tai spėjo nusifilmuoti filmuke, kuriame pasakoja apie kiekvieną savo vaikystės namų kambarį ir jo įdomybes. Dabar tas filmukas rodomas rūsyje įrengtoje erdvioje virtuvėje. O pats namas pilnas įspūdingų baldų, portretų, gobelenų, kandeliabrų ir sidabro indų. Vaikštinėjant po jaukius buduarus taip ir norisi sužinoti, kokios dramos čia kažkada vyko. Labai rekomenduotina vieta.

Baigusios kultūrinę dalį, pasukome į airišką pubą prie “Hard Rock Cafe“, kur turėjome susitikti su taipogi prisikultūrinusia Gabija. Pamiršusi apie olandiškus porcijų dydžius užsisakiau smarkiai per daug fish & chips, bet nieko – įveikiau. Sportuojantis organizmas, visgi. Gabrielė su Gabija užsisakė per daug bulvyčių, bet dūsaudamos šiaip ne taip irgi įveikė. Kol baigėme maitintis, jau beveik išsidžiovinome plaukus, o tai vasariškame Amsterdame yra neleistina prabanga, tad nieko nelaukdamos grįžome atgal į lietų su misija nugabenti Gabiją į raudonųjų žibintų kvartalą.

Gabija buvo gabenama ant Gabrielės dviračio bagažinės. Su skėčiu, kuris vis taikėsi išsiversti į kitą pusę. Aš važiavau iš paskos ir džiugiai šūkavau: “Employink ranką!“ Vieną kartą abi su visu skėčiu vos nenusivertė, tad po to Gabija jau šiaip ne taip įvaldė kažkokį rankos employinimo metodą. Šiaip ar taip, šiai trumpai, bet įspūdingai kelionei pasibaigus, Gabija ją įvertino “10 smagumo balų iš 10 galimų“.

Raudonųjų žibintų kvartalą išnagrinėjome nuodugniai, tik bėda, kad buvo kažkoks pamainų keitimosi metas, ir daugelis langų neveikė. Kita vertus, gašlių snukių per tas porą valandų nesumažėjo.

Čia negaliu nepapasakoti ypatingo įvykio. Kaip įvardijo Gabija, Rustė ramiai ir abejingai perėjo per visą raudonųjų žibintų kvartalą, o tada ėmė ir suglumo. Suglumimo priežastis – rožinė kiaulytė. Tiksliau, sekso reikmenų parduotuvės vitrinoje eksponuojama rožinė pripučiama kiaulytė su iš užpakalio styrančiu dygliuotu vibratoriumi. Ir šiaip aš į ją žiūrėjau, ir taip, bet man nepavyko suvokti, kuri lytis ją turėtų naudoti, kokia poza ir, svarbiausia, kokią fantaziją ji turėtų tenkinti. Merginos bandė man aiškinti, kad čia savaime suprantama, bet man atrodo, kad jos tiesiog neįsigilino. Kaip sakoma, nesueina galai. Plius, ta kiaulytė su vibratoriumi neegzistuoja Google, o tai jau tikrai įtartina. Kiaulyčių su skylėmis – nors vežimu vežk, o su vibratoriais (ypač nukreiptais į priešingą pusę nei snukis) nėra.

Topinė visos šios istorijos frazė: “Betgi ji nusisukusi!!!“

Susipažinusios su paslaptingąja kiaulyte turnė po erotiškąjį kvartalą baigėme. Mudvi su Gabriele pasukome namų link, o Gabija prieš tai gavo išsamias instrukcijas, kaip nusigauti iki metro ir po to nepaklysti Duivendrecht kaime, kur visos gatvės atrodo identiškai. Žinoma, jai reikalinga metro stotis buvo uždaryta, tad teko žingsniuoti iki kitos (pakeliui pasidžiaugiant taipogi žingsniuojančiais skardiniais kupranugariais), o Duivendrecht kaime ji pasiklydo. Užtat pabėgiojo su triušiais po jų pievą.

Kol Gabija klajojo po Amsterdamą, mes su Gabriele labai sklandžiai pasiekėme namus, padėjome džiovinti batus ir ėmėmės skaičiuoti, kiek kilometrų numynėme. Kažkur apie 23 km. O dabar pasigirsiu: man kitą dieną visai nieko neskaudėjo! I’m that cool. Ir apskritai, man tas visas pasivažinėjimas sukėlė tiek gerų emocijų, kad iki šiol visiems suinteresuotiems visų pirmą pasakoju apie paskutinę kelionės dieną.

Beje, mums grįžus pirmąkart tą dieną nustojo lyti.

Kai Gabija galų gale parsirado ir pasipasakojo visus nutikimus, sėdome žiūrėti vakaro filmo – “True Grit“. Laimei, jau buvau jį mačiusi, nes maždaug ties viduriu ėmiau snūduriuoti ir teko eiti į lovytę. Paskutinė diena prieš kelionę namo baigėsi.

Septintoji diena: Amsterdam – Utrecht – Eindhoven – Vilnius

Spėkite, kas nutiko orui, kol mes miegojome. Teisingai – nušvito saulė. Iš pradžių norėjome keiktis, bet po to pagalvojome, kad mes juk grįžtame į tropiniu karščiu alsuojantį Vilnių, o vargšai Arnai pasilieka šioje drėgmės karalystėje. Tad nesikeikėme.

Vilniaus oro uoste išlipus iš lėktuvo į veidą maloniai papūtė karštas sausas vėjas. Jausmas – lyg iš šiaurės atskridus atostogų į Ispaniją. Gabija pirmą kartą per visą savaitę nusirengė iki marškinėlių trumpomis rankovėmis.

Sulaukusios paskutinės dienos prieš darbą, abi su Gabija nuėjom į ŠMC kavinę, užsisakėm tamsaus alaus (“Baltijos“, bo kito neturi) ir bulvyčių su majonezo padažu. Įspūdis ne visai tas, bet pasėdėjimui ir nostalgiškam padūsavimui suėjo. Trumpai tariant, atostogos su lietpalčiais mums patiko.

Reklama

5 responses

  1. Atgalinis pranešimas: Vasaros atostogos su lietpalčiais: Belgija ir Olandija (VI) | Be pavadinimo

  2. Ei, Duivendrecht kaime aš nepasiklydau! Pasiklysti – tai nežinoti, kur esi, ir nerasti kelio į reikiamą vietą. O į Gabrielės ir Arno namus aš sėkmingai parėjau. Tiesiog pakeliui išsamiau nei buvo numačiusi Gabrielė pradiniam maršruto variante apžiūrėjau apylinkes 🙂 Bet kuriuo atveju, puikus metraštininkės darbas:)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s