Tyrinėjant Galapagus

Maždaug balandį imtas regzti planas važiuoti į Latvijoje vykstantį festivalį “Positivus” netikėtai žlugo. Kompensacijai Gabija sumanė, kad reikia važiuoti į “Roko naktis”, kurios šiemet kažkokiais painiais keliais mutavo į “Galapagus”. Tai ir išvažiavom.

Išvažiavome penktadienį po darbo. Tiksliau, Gabija po darbo, o aš iš savojo pabėgau anksčiau. Ryte pasirodžiau su mėlyna, taškuota ir baisiai trumpa suknele ir pareiškiau važiuosianti į festivalį, o direktorius pasiteiravo: “Tu čia tą suknelę apsivilkai, kad būtų lengviau išsiprašyti iš darbo anksčiau?” Kita vertus, po pusantros valandos nuo išėjimo aš į biurą grįžau, tik šįkart jau su Gabija, kuri buvo pamiršusi atsispausdinti bilietą.

Nuvažiavome be jokių nuotykių ir netgi festivalio vietą Zarasuose radome tik su pora apsisukimų. Belaukdamos eilėje prie įvažiavimo į parkingą, kikenome iš gretimų namų gyventojų, kurie atrodė taip, lyg ketintų staigiai evakuotis. Aš jų vietoje tikrai būčiau taip ir padariusi. Tuo tarpu pro mūsų audutę pirmyn atgal vaikštinėjo marga galapaginė publika: metalistai su skubiai kirptinais plaukais, mergaitės su rožiniais apdarais, šeimos su vaikais ir jų lėlėmis, “vietiniai” su treningiukais, o karts nuo karto – netgi žmonės be jokių išskirtinių požymių. Nondescript tokie.

Prisiparkavusios ir išsirinkusios super vietą palapinei (netoli mašinų, netoli takelio, adekvačiu atstumu nuo tūlikų ir scenų), įsikūrėme ir iškeliavome klausyti paskutinių Skamp akordų. “Push it push it, work it work it…” Metalistai turbūt plaukus iš nevilties rovėsi. Po jų išstojo Bix, kurie šiek tiek parako dar turi, bet jau turbūt nebeilgam. Kita vertus, aš užskaičiau bajerį: “Šitai dainai mums reikėtų visų moterų pagalbos. Išklausykit iki priedainio ir prisijunkit…” Dainos priedainis skamba maždaug taip:

Aaaaaaaaaa [kiaurai veriantis spiegimas]
Aaaaaaaaaa [kiaurai veriantis spiegimas]
Aaaaaaaaaa [kiaurai veriantis spiegimas]
Vorai, vorai, vorai!

Neprisidėjau, nes taip spiegti nemoku.

Išgėrusios po vieną alaus ir šiek tiek sušalusios nuėjome į palapinę pasiimti šiltesnių rūbų. Grįždamos užsukome prie tualetų (kurie vieno išmintingo girto jaunuolio buvo pakrikštyti “Tuoj tuoj…”), kur sutikome Gabijos draugę Vilmą ir šios draugę Renatą. Pamiršusios ėjimą į tūliką, ėmė džiaugsmingai čiauškėti ir dalintis įspūdžiais, o jos pradėjo pasakoti apie du statinaites languotais marškiniais, kurie per Bix pasirodymą labai aktyviai šoko prieš pat jų nosis, keldami pavojų visiems aplinkiniams.

Tuo tarpu iš vieno “tuoj tuoj” išlindo kažkoks bernas ir pradėjo rėkti: “Šarka! Šarka, čia!” Mes visos choru užkikenom, o kai pamatėm Šarką, kikenimas jau ir visai įsisiūbavo. Mažas kūdas Šarka su iki kaklo užsegtu sidabriniu treningo kostiumu bei skersai kabančia pederastake. Erelio žingsniu įžengė į tūliką ir ėmėsi savo reikalų net nepasivarginęs užsidaryti durų. Draugelis skubiai uždarė duris ir atsargumo dėlei užrėmė jas ranka. Mes su juo dar truputį paplepėjom Šarkos inkile tematika, o tada grįžom prie svarbesnių reikalų.

Čia iš tūliko išdidžiai išsivertė pats Šarka ir griežtai paklausė draugelio: “Kas čia bazarina?” Tas jį bandė raminti: “Niekas, čia panos. Einam”. Žinoma, Šarka taip lengvai nepasidavė ir priėjęs prie mūsų pradėjo šūkauti kažką tokio: “Mėgstat šnekėt, ne? Šnekėt mėgstat?” Renata pasirodė besanti nepėsčia, tad man net neprireikė paleisti į darbą savo aštraus liežuvėlio. Be to, ji avėjo basutes su platforma, tad labiausiai mums visoms įstrigusi šios scenos akimirka buvo ta, kai Šarka iš apačios bandydamas pažvelgti Renatai į akis grasinančiai šnypštė: “Džiaukis, kad esi pana…” Džiaugiamės, Šarka. Kiekvieną mielą dieną. Vėliau sutikti Robkė ir jo draugas Marius šią istoriją reziumavo paprastai: “Čia tiesiog suvažiuoja daug žmonių ant ribos…”

Grįžusios prie scenos užsiėmėme vietas šokių zonoje ir, kadangi kita grupė dar tik ruošėsi pasirodymui, pirmus porą kartų išklausėme Baisiausią Festivalio Himną Žemėje. “Oooo-ohoho-ohoho, Roko naktys…” Ir taip kokius 36 kartus. O kai jis baigiasi, Winampas pamano: “Hm, gal prasukam dar kartą”. Trukt už vadžių, vėl iš pradžių. Jėzau, vien kol radau YouTube nuorodą, užsimaniau ką nors nužudyti.

Kitas pasirodymas – UK popsinio metalo veteranas Blaze Bayley su jo vardu pavadintu instrumentiniu ansambliu. Jis buvo pristatytas kaip buvęs Iron Maiden vokalistas, su jais kažkur devym antrais įrašęs du albumus. O Dieve, kiek mes prisilinksminom… Viskas, kaip turi būti: komiškai grumenančios gitaros, iki blizgesio nutrinto banalumo melodijos, dainų pavadinimai a la “Kill & Destroy”, visų trijų gitaristų priimta bazinė pozicija (mes karatė tokią vadinome kiba-dachi, o Wikipedia ją vadina arklio stovėsena), bosisto isteriškai ratu sukama ševeliūra ir, žinoma, paties Blaze riaumojimas.

Blaze turėjo firminį publikos užvedimo judesiuką. Iš pradžių nulėkdavo į vieną scenos kraštą, šiek tiek pritūpdavo ir sunkiai, bet galingai išsitiesdavo, kartu švysteldamas rankas į viršų. Tada nulėkdavo į kitą kraštą ir procedūrą pakartodavo. Starost – ne radost, reumatas kankina, bet publika nuo šio ritualo užsivesdavo kaip reikalas. Netoli mūsų stovėjo Eurovizijos užkariautojas Jeronimas Milius su chebryte, tai vienoje vietoje jo ir draugelio širdys neatlaikė: abu pasileido plaukus, priėmė arklių stovėsenas ir ėmė sukti garbanas ratu. Prisiekiu, vien dėl šio vaizdo buvo verta trenktis į Galapagus.

Po Blaze Bayley diskotekos (kurios metu Gabiją kalbino užsieniečiu apsimesti bandęs garbanius, o jo draugas man į iškirptę primetė putoplasto rutuliukų) nuėjome prisėsti ant suolų, kur dar 17 kartų išklausėme Baisiausią Festivalio Himną Žemėje. Kai jau ėmė pykinti, galiausiai prasidėjo koncertas. Pain. Švedų techno-industrinio-elektroninio metalo korifėjai. Išklausiusios pirmas porą-trejetą dainų ir supratusios, kad per kitas dešimt nieko naujo neišgirsim, patraukėme palapinės link. Ten Gabija sugebėjo kažkokiu būdu užmigti, o aš pasišviesdama iPhonu skaičiau knygą, pagal kurią pastatytas šitas filmas.

Po Pain turėjo groti Happyendless, tad mes susirengėme krūvą drabužių ir šiaip ne taip prisivertėme iš palapinės išlįsti į šaltą naktį. Dabar taip: man Happyendless patiko. Taip, Prūsaitis buvo girtas kaip tapkė ir atvirai tai pripažino. Taip, geriau jis būtų nekalbėjęs. Taip, kartais nudainuodavo į lankas. Taip, jam reikėtų ką nors daryti su tuo ne itin grakščiu pilvuku arba bent jau ant scenos nenusirenginėti. Taip, kitos dienos reziumė apie Prūsaitį buvo: “Pameni, minėjom žmones ant ribos? Tai tas jau ribą peržengęs”. Bet tūsas buvo geras. “Ooh ye-eah, I’m alright…” netgi išstūmė iš galvos Baisiausią Festivalio Himną Žemėje. Ir šokio judesiukai dieviški. Taip ir nesupratau, ar jis nuo scenos nukrito, ar nušoko, bet kartoju: man labai patiko. Net miegai išsilakstė.

Po Happyendless patraukėme į Lofto palapinę, kur Metal on Metal komanda buvo užkūrusi nerealią roko diskoteką. Ooh ye-eah, kaip buvo gerai. Su Gabija taip įsišokom, kad miegai išsilakstė nebesugrąžinamai, o tada tie bjaurybės nutraukė tūsą “Don’t Stop Me Now” vidury. Kaip taip galima su žmonėm elgtis? Beje, Gabriele, sutikau Domą. Jis vis dar kaltai gūžčioja pečiais dėl “Tuborg”.

Jausdamos kažkokį keistą nedasitūsinimą, pasireiškiantį mieguistumo trūkumu, apie 3:00 pasiekėme palapinę. Ir čia paaiškėjo, kad mūsų vakaras dar nesibaigė: iš kažkur išniro smulki šviesiaplaukė mergina, vilkinti viršutinę bikinio dalį. Taškas. Priėjo ji prie mūsų ir mandagiai pasiteiravo, ar mes negalėtume jai paskolinti “nu, bet kokio rūbo. Matot – kaip motina pagimdė…” Sutartinai sumirksėjusios, mes pasikuisėme palapinėje, o Gabija išskyrė jai rankšluostuką. Rami tokia mergina, nepanikuojanti, ne itin sušalusi. Beveik sklandžiai apverčianti liežuvį. Kol baigė mums atsidėkoti, rankšluostuką spėjo porą kartų pamesti, tad galima teigti, kad turbūt toli ji su juo nenuėjo. Beje, dingo iš mūsų akiračio taip pat netikėtai, kaip ir atsirado, – net nespėjome nutarti, ar reikia bandyti ją lydėti.

Po šio nuotykio nutarėme kad nafig, jau tikrai metas miegoti. Aš, kaip festivalių veteranė, išpranašavau, jog 8:00 atsibusime nuo karščio. Gabija sakė, kad ne, 8:00 dar tikrai nebus karšta. Užmigome.

***

07:46 atsibudau nuo karščio ir atidariau palapinės duris. Kadangi užmigti nebepavyko, vėl ėmiausi knygos, o Gabija dar kurį laiką apsimetė mieganti. Galiausiai jau abi išsijudinom ir patraukėm į miestą ieškoti pusryčių.

Didžioji dienos dalis praėjo bimbinėjant pirmyn atgal po festivalio teritoriją ir klausant nuotrupų iš Lofto ir Slėnio scenų. Gabijai teko laimė susipažinti su žmogumi-legenda Robertu, tad ji, kaip ir aš, dabar apšviesta pačiomis įvairiausiomis temomis, įskaitant iš dantų siūlų sumegztus bikinius, homoseksualius fašistus, juodus gaidžius ir pirmam pasimatymui tinkamas frazes. Vėliau mums dingtelėjo, kad ta vakarykštė mergaitė turbūt kaip tik ir buvo pasimatyme, kur jai buvo pasakyta: “Maukis kelnes – bučiuosimės”.

Su Robkės draugu Mariumi aptarėme bendrus pažįstamus, įskaitant karaokės mėgėją Vycką, prisikvatojome iš senų gerų metalistų ir pasidalinome Heineken’o įspūdžiais. Jis irgi per The Strokes pasirodymą prarėkė gerklę. Ech, kažkaip apsilankius lietuviškuose festivaliuose mane visada apima smarki nostalgija Lenkijai.

Su Gabija dar buvom nukeliavusios padrybsoti ant ežero kranto, kur, pagal planą, ji turėjo maudytis. Žinoma, vos tik ten nuėjus, dingo saulė ir pakilo vėjas. Cool, ne? Apsiribojome knygų skaitymu, o galiausiai jau ir persikėlėme į palapinę, nes blyn, šalta. Per visus šiuos manevrus pražiopsojome puikų tautinio metalo kolektyvą Thundertale, kurį kaip tik buvome išsamiai aptarę su Mariumi, bet nu ką padarysi. Negali gi žmogus visos muzikos išklausyti, kad ir kokia ji būtų nuostabi.

Tad pirmas mūsų to vakaro koncertas buvo latviai Triana Park. Nu… Nondescript tokie. Mergina vokalistė, kas po vakarykščių Blaze ir Prūsaičio riaumojimų atrodė ko tai neįprastai.

Po jų pasirodė estai Bedwetters, kurių vokalistas atrodo penkiolikos ir nė dienos ne vyresnis. 2007 m. jie laimėjo MTV New Sound of Europe apdovanojimą, nugalėję Klaxons. Manau, kad MTV kaip tik tuo metu kažkas buvo užlipęs ant ausų, bet whatever. Kadangi jie buvo kažkur girdėję gandą, kad lietuviai teikia pirmenybę indie, o ne metalui, apsirūpino Lietuvos vėliava, būgnininką aprengė krepšinio rinktinės marškinėliais ir išmoko be akcento rėkti “Lietuva” ir “ačiū”. Šiaip ar taip, po to, kai vokalistas pasakė tą reikalą apie indie ir metalą (kuriam aš, asmeniškai, smarkiai pritariau), man prireikė maždaug pusės dainos suvokti, kad jis turbūt manosi grojąs metalą. Nuotaika iškart šovė į padebesius. Beje, visai neprastai pasišokau, ypač pagal kažkokį Limp Bizkit koverį. Lyg būčiau grįžusi į jaunystę.

Toliau – Rebelheart. Palingavusios galvomis dėl jaunų ir gyvybingų Lietuvos roko grupių gausos, nuėjome į palapinę pavalgyti. Aš ant bajerio numečiau: “Įdomu, ar “Ilgą kelią” sugros…” O ką jūs manot – sugrojo. Besileidžiant saulei. Labai romantiška buvo. Geru žodžiu paminėjau SSER, Pauliuką, jo barškančią gitarą ir tą kitą dainą, kurią jis mokėjo pagroti, – “Wherever You Will Go”.

Prie scenos grįžome prieš pat pasirodant grupei, kuri Lietuvos roko padangei yra nusipelniusi bene labiausiai. Taip, kad grojo per patį prime-time’ą. AC/DC Tribute.lt. Ai, sakot, joje groja festivalio organizatorius? Tai daug ką paaiškina. Šiaip ar taip, nors aš ir per pačių AC/DC koncertą snūduriuočiau, o šis reikalas man išvis žiovulio ašarą spaudė, aplink visi šoko kaip pašėlę. Tai turbūt gerai.

Prieš G&G Sindikato pasirodymą su Gabija, Vilma ir jos chebra nuėjome prisėsti ant žolytės. Buvo nelabai aišku, ką, po galais, jie veikia roko festivalyje. Po pirmos dainos aš ryžtingai patraukiau šokti. Po antros dainos mane susirado Gabija, nes jau ir kiti buvo ryžtingai patraukę šokti. That’s official: G&G Sindikato pasirodymas buvo geriausias festivalo “Roko naktys” šou. Na gerai, Guano Apes irgi daug kam patiko, bet mano nuomonei pritarė tikrai ne vienas ir ne du dalyviai. Prisiminiau 11-12 klasę, kai iki manęs dar nebuvo atsiritusi The Strokes užkurta indie roko banga, tad vis dar buvau hiphopo mergaitė. Ech.

Belaukdamos Guano Apes pasirodymo, su Gabija atsigynėme dar nuo poros trejeto svajonių vyrų (beje, nepamenu, kad kada nors būčiau buvusi renginyje su tiek daug be galo komunikabilių ir absoliučiai beviltiškų bernų). Koncertas buvo geras, garsas buvo geras, Nasic balsas buvo geras, bosistas buvo priėmęs arklio stovėseną, o aš, pasirodo, žinau netgi tris jų dainas. Tik labai norėjau miego. Viskam pasibaigus, dar pasvarsčiau eiti link Lofto palapinės, bet Gabijos maldaujančios akys mane įtikino, kad tūsas baigtas.

Bendras festivalio reziumė: neblogai, bet būna ir geriau. Tik vat ar būna kur nors tokia spalvinga publika, nežinau. Kol kas kitos tokios dar niekur neradau.

Advertisements

2 responses

  1. Rustel, skamba neblogai 🙂 Džiugu, kad buvo bent kelios šokinės ir kitokios malonios akimirkos 😉 Bet va dėl Domo, manau, deja, kad he couldn’t care less dėl to Tuborgo…
    O pas mus vėl/vis dar lyja :/ Bet ryt jau į tėvynę, reikia gerą orą užsakyt 😀

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s