Gimme that bass

Vakar vakare klausydama The Stone Roses ir džiūgaudama dėl jų atsikūrimo, grįžau prie jau ne kartą mane aplankiusios minties, jog skirtumą tarp geros dainos ir labai geros dainos man neretai nulemia bosinės gitaros partija. Tai nebūtinai turi būti funk’o stiliaus viražai – bosinė gitara turi tokią puikią savybę, kad klausydamas kūrinio gali jos net negirdėti, bet jai nutilus daina iškart praranda gylį ir tekstūrą. Galvoju, kad reikia čia susidėlioti kokį sąrašėlį dainų, kuriose bosas visgi girdisi ir užima netgi labai garbingą poziciją.

Queen & David Bowie – Under Pressure. Kažkada savo visų laikų mėgstamiausių singlų sąraše šitą perliuką užkėliau į pirmą vietą. Dar nepersigalvojau – šita daina yra visapusiškai tobula. Dam dam dam da-ra-ra-ram.

Joy Division – She’s Lost Control. Sinister on every possible level.

Lou Reed – Take a Walk on the Wild Side. Šitas reikalas man visada labiau primena pasivaikščiojimą po saulės nutviekstą parkelį nei po kažką pašėlusio ar laukinio.

The Breeders – Cannonball. Traškūs boso tonai, aplieti klasikiniu grunge gitaros čirpinimu.

The Stone Roses – I Wanna Be Adored. I adore you.

The Rolling Stones – Under My Thumb. Klausydama šios dainos kaskart galvoju, kad ji yra mano mėgstamiausias Stones gabalas. O tai jau šį tą reiškia. Nieko sudėtingo, bet kojų pirštukai vis tiek susiriečia.

Pink Floyd – Money. Žanro klasika.

Queens of the Stone Age – No One Knows. Čia kaip ir su “Under Pressure” – į kurį sąrašą šį kūrinėlį dėsi, ten pataikysi.

The Strokes – Reptilia. Čia kaip tik kelis kartus pademonstruojama, kaip nutilus bosui daina staiga kažkur dingsta.

Arctic Monkeys – Reckless Serenade. Soriukas, aš nemoku kurti “Best” sąrašų be šitų vaikėzų.

***

Ir dar du pasukčiavimai bonusui:

Donna Summer – I Feel Love. Technically, čia ne bosinė gitara, o bosinis sintezatorius. Nes, technically, čia yra pirms rimts techno gabals. Šiaip ar taip, jungtinėmis Kraftwerk ir šito gabaliuko pajėgomis daugybė technikos mėgėjų, įskaitant mūsiškius Metal on Metal, suvokė, kokia yra gyvenimo prasmė, ir jau daugiau nei 30 metų pluša ta linkme.

The White Stripes – Seven Nation Army. Technically, The White Stripes turėjo per mažai narių, kad vargintųsi su bosine gitara. Bet juk Jack White yra patikimas vyras, kuris teisingus garsus moka konstruoti su viskuo, kas pakliūva po ranka.

Reklama

6 responses

      • Aš kaip sykis prieš kelias dienas googlinau, kas yra the greatest bass line of all time (pats tingėjau galvoti), tai tamstos skonis smarkiai sutampa su visuotiniu konsensusu 😀 Nu bet nuo klasikos niekur nepabėgsi.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s