Heineken Open’er 2012: Pirma diena

Diena No. 0

Pirma diena išaušo besisukinėjant po žavinguosius Lenkijos kelius. Tiesa, kolektyvinė busiko nuomonė teigia, kad šiaurės rytų Lenkija yra tiesiog stulbinančiai maloniai nelenkiška, o ir apskritai ten greičiausiai Vokietija.

Auchan.
Artėjant prie Gdynės sėdintieji priekyje ėmė aktyviai dairytis, kurgi čia tas “Auchan”, prie kurio reikia tiktis su visa lietuvių govėda. Ir koks gi didis buvo mūsų nustebimas, kai įvažiavome į miestą taip ir nepastebėję prekybcentrio, kuris pagal tą žemėlapį, į kurį buvom užmetę po pusę akies prieš išvykdami, atrodė beužimąs kokį hektarą. Taip besistebėdami neilgai trukus ir festivalio teritoriją privažiavome, bet čia atsibudo sėdintieji galinėse sėdynėse ir ėmė zirzti, kad neturi palapinių, o ir maistu nėra apsirūpinę, todėl į “Auchan” važiuoti būtina. Po įvairių diskusijų, revoliucinių pasiūlymų susirasti prekybos centrą kur nors netoliese ir kito gėrio buvo nutarta, kad nafig, norim miego, nenorim galvoti, tad tiesiog varom susirasti tą nelaimingą “Auchaną” su tais kitais lietuviais. Beje, galų gale jį suradę nesistebėjome, kad pirmą kartą to padaryti nepavyko: tai turbūt vienintelis komercinis objektas Lenkijoje, kurio nesimato nuo pagrindinio kelio ir į kurį nėra nė vienos iš tų klaikiųjų jų nuorodų su šauktukais.

Getas.
Prie “Auchan” radom kokias 10 transporto priemonių lietuviškais numeriais. Apsipirkę, prisijungę prie bendros kolonos ir netrukus Domo temperamento dėka atsidūrę jos priekyje antrą kartą nuvažiavom į festivalio teritoriją. Dar net nespėjus pradėti lyti kempinge atsirado kokių 30 lietuvių palapinių getas, o lyti visgi pradėjus neliko nieko kito kaip griūti ant šonukų ir bandyti atsigriebti už prabūdrautą naktį. Kol miegojome, šalimais atsirado “Ežio” getas, kurį kiti festivalio lietuviai laikė akivaizdžiu įrodymu, kodėl į festivalį turėtų važiuoti tik tie, kurie yra pasirengę už jį susimokėti. Nelabai socialistiška, bet nu FFS – sugebėti šiukšles po savęs susirinkti didelių pinigų ir išsilavinimo nereikia.

Dumblas.
Ūjė. Visi tie, kuriuos spėjau sutikti po festivalio, pirmiausia klausė, kaip man patiko klampoti po purvą. Vidutiniškai, atsakau aš. Visų pirma, jis kasdien darėsi vis bjauresnis. Nepriklausomai nuo to, ar tą dieną lijo, ar ne, takelių būklė kiekvienos dienos vakare buvo baisesnė negu tos dienos ryte ir geresnė negu kitos dienos ryte. Be to, galvočiau, kad jei purvas atrodo kaip šūdai, dar nereiškia, kad jis turėtų taip ir kvepėti. Cha, pasakykit tai mūsiškiui. Dvokė ir kliurksėjo kaip kažin ką.

Sergejus.
Čia būtų tas, kur Sergejevas. Kitas irgi neprastas, bet šis supažindino mūsų draugiją su tokiomis esminėmis frazėmis kaip:
– Playaaahh! (tarti su rusišku akcentu ir kokiu nors gudriu reperišku judesiuku)
– Shiiiiieeeet…
– Damn… (nemoku parašyti, bet skamba afroamerikietiškai)
– Nice ass! (labai padeda kabinant merginas)
– What up!!! (labai padeda sveikinantis su merginomis, kurias ketini kabinti)
– The story of my life, baby… (labai padeda skundžiantis, kaip nepavyko pakabinti merginos)
Beje, jau po festivalio netyčia paaiškėjo, kad Sergejus dirba su mano mylimiausiu buvusiu klasioku Ronaldu. Sakė, kad jis irgi yra playaaahh!!!

The Kills.
Niam niam, kaip gerai. Ketvirtą kartą nuvažiavusi į “Open’er” išvedžiau taisyklę, kad pats pirmas koncertas paprastai labai gerai įsipaišo į mano viso festo Top 3. Be abejo, iš The Kills nieko kito ir negalima buvo tikėtis, nes seksualesnės muzikos dar reikėtų paieškoti. Svajonių moters Alison Mosshart negadina net baltai rūžavi plaukai (bet gal visgi būtų geriau, kad ji juos kada nors artimiausiu metu grąžintų prie pradinės spalvos). Per fantastišką baladę “The Last Goodbye” jau net buvau susirengusi paašaroti – gaila, kad nerandu filmuko su normaliu garsu. Kate Moss vyrui derėtų nekalbėti, bet gitarą jis kankina išties labai gerai. O dar būgnininkai… Keturi dailiai nuaugę vyriškiai juodomis odinėmis striukėmis ir raudonomis skarelėmis ant veidų. Kai negrodavo, stovėdavo baisiai kietai sukryžiavę lazdeles priešais save. Va taip:


Yeasayer.
Šituos užgriebėme labai trumpam, bet galiu paliudyti, kad jie vis dar tokie pat žavingi ir melodingi, kaip ir prieš porą metų. Štai pavyzdukas:


Gogol Bordello.
Gabija nusiyrė link Bjork, kuri jai, beje, labai patiko, o mes su tuo ramesniuoju Sergejumi islandę iškeitėme į čigonų išsidirbinėjimus. Nepasigailėjome – vyrukai kalė į klyną iš peties. Energijos kiekvienas turi už penkis ir taško ją į visas puses, o publika tai deramai įvertino. Aš dažniausiai nesuprasdavau, kokia kalba dainuoja žavusis Eugene, bet koks gi skirtumas? Beje, jei Alison yra svajonių moteris, tai šitas – neabejotinas svajonių princas. Tas akių žydrumas… Tas ūsų vešlumas… Tas užvedantis rusiškas akcentas… Ech, geruma!


New Order.
Nutilus bordelio šėlsmui mudvi su iš Bjork parėjusia Gabija vėl nuslinkome prie pagrindinės scenos pažaisti žaidimo “Ooo, jie ir šitą dainą dainuoja…” Kolega Žymantas buvo prigąsdinęs, kad Orderiai jau gerokai nusenę ir nebepataiko į natas. Neimsiu teigti, kad tai visai netiesa, bet ignoruojant dainavimą klausyti netgi labai smagu. Tiesa, pabaigos nesulaukėm, nes visgi naktinė kelionė padarė savo. Beskambant “Bizzare Love Triangle” patraukėme per dar nelabai baisiai išmintą lauką kempingo link.


Antra diena

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s