Heineken Open’er 2012: Antra diena

Pirma diena

Klimatas.
Atsibudę atradome, kad lauke visai šilta, naktį nelijo, o dumblinųjų takelių būklė beveik nepablogėjo. Su Gabija pakontempliavome ėjimą į dušą, bet sužinojome, kad eilės milžiniškos, o ir ultimatumas dėl grupinio važiavimo į Sopotą NIAU padėjo apsispręsti. Šmurkštelėjome į vasarines suknutes, pasitepėme nosis kremu nuo saulės ir su visa banda patraukėme paskui Popsą, ryžtingai rodantį kelią link autobusų stotelės.

Popsas.
Dar žinomas Viesulo, o kartais net Vytauto vardais. Didelis, garsiai kalbantis ir visapusiškai Open’eryje patyręs žmogus, kuriam kažkaip labai natūraliai atiteko šeimos tėvo vaidmuo. Jau pirmąją dieną keičiantis bilietus į apyrankes ir statant getą jo charizma padėjo visiems susisukti stebėtinai greitai ir organizuotai. Kadangi esu pratusi keliauti su žmonėmis, kurie net būdami trise sugeba su didžiausiais triukšmais nueiti į tris skirtingas puses, su skeptišku susidomėjimu žiūrėjau į 20 snukių, klusniai tursenančių paskui Popso kepuraitę. Istorija parodė, kad tas skepticizmas buvo visiškai nepagrįstas. Taigi, kelionė prasidėjo nuo to, kad visi nuėjom į autobusų stotelę, visi netilpom į pirmą autobusą, ir beveik visi tilpom į antrą. Nuvažiavom graudžiai mojuodami rankomis lenkų apsuptyje paliktam Čiukui.

Čiukas.
Pasak mūsų Juliaus, Čiukas visą laiką kalba CAPS LOCKAIS, ir tai išties yra labai tikslus šio vyriškio apibūdinimas. Prieš kelionę į Lenkiją jis pilnai apsirūpino, todėl po festivalį ir jo apylinkes vaikštinėjo su lietuvių-lenkų pasikalbėjimų knygute. Kokių 1968 m. Sužinojome, kaip lenkiškai pagirti pavyzdinio kolchozo kombainus, ir daug kitų naudingų frazių. Kadangi mokėjo lenkiškai, Čiukas nepraleisdavo nė menkiausios progos pabendrauti su vietiniais. Todėl mes nutarėme, jog netilpimas į autobusą jam bus pats tas džiaugsmas dar 5 minutes praleisti lenkiškoje draugijoje. Laukdami, kol šis jaunasis entuziastas mus pasivys, netoli traukinių stoties pasidarėme kelias fotkas grupowas, o autobusui atvažiavus surengėme raudonojo kilimo vertas sutiktuves su aplodismentais.

Sopotas.
Kadangi oras buvo gražus, tai ir Sopotas buvo gražus. Ir maistas skanus. Ir alus šaltas. Tik štai pajūris ko tai nusagstytas ženklais “Pływanie zabronione”. Aišku, pamačius bangų spalvą ir užuodus kvapą, kyla natūralus klausimas, kas norėtų į tą vandenį lįsti ir be ženklų. Yuck. Bet, šiaip ar taip, mums tai nesutrukdė įsitaisyti saugiu atstumu nuo kranto ir pasimėgauti saulės voniomis.

Rūkas.
Kadangi ir Sopote, ir Gdynios centre oras buvo puikus, labai nustebom privažiavę festivalio teritoriją ir visur išvydę nuo žemės kylantį mistišką rūką. Iš pradžių pamanėm, kad kažkas dega, bet dūmai buvo bekvapiai, ir jų vis daugėjo. Mano mėgėjiškais paskaičiavimais atmosferos drėgnumas siekė kokius 120%. Bet užtat koncertų zonos platybėse galėjom mėgautis štai tokiais vaizdais:


Penderecki/Greenwood.
Tiems, kas negirdėjo, Radiohead gitaristas Jonny Greenwood susidėjo su lenkų legenda Krzysztof Penderecki ir daro baisiai krūtą projektą. Taigi mes su Gabija nutarėme atsargiai paklausyti, kas tas per reikalas. Vos tik išgirdusi pirmus garsus Gabija konstatavo: “Kažko primena Niujorko džiazą…” Jūs turbūt nežinot tos istorijos, kai pirmame kurse Gabija su Egle atvažiavo manęs aplankyti į Rygą, mes trise nuvarėm į “Spalvas pa gaišu” paklausyti Niujorko džiazo, o ten lankytojai iš stalo servetėlių darėsi ausų kištukus. Puikus buvo džiazas. O Penderecki/Greenwood skamba maždaug taip:

Tai štai, mandagiai išklausėme porą gabalų šia linksma gaida ir sparčiu žingsniu patraukėme Tent Stage link. Tiksliau, nustatėme apytikslę kryptį Tent Stage link ir tikėjomės, kad ten pat plaukianti banda mūsų nenuvils. Praėjusios World Stage, nuo kurio jau turėjo būti belikę pora šimtų metrų, ir vis dar neišvydusios išganingosios palapinės, nutarėme bent pafotkinti tą miglos užhipnotizuotą minią. Ir žiūrėkit gi, ką aš išvydau iPhone ekrane:

Jamie Woon.
Kadangi esu kaimietė ir nejaučiu jokio kaifo nuo šiųmetinio visų džiaugsmo M83, iškart galiu prisipažinti, kad ir Jamie Woon man orgazmo nekelia. Visų pirma, migdo, visų antra, žiauriai nemėgstu to išlaižyto R&B stiliaus dainavimo. Duokit man Eugene Hutz, ir aš suprasiu, kame reikalas (nors gal nesuprasiu, kokia kalba tas reikalas vyksta), o čia tai kažkas tipo mielo – Sasha Song su beatuku ir be akcento. Bet užtat gražus čiubikas ant pakaušio. Ai, gal dar iškart uždėsiu kokį disclaimerį, kad šis blogas išreiškia griežtai asmeninę nuomonę ir niekaip nepretenduoja į konstruktyvią muzikos kritiką.


Bon Iver.
Ištrūkusios iš palapinės ir šiaip ne taip apgraibom radusios Main Stage pamatėme, kad yra puiki galimybė lįsti į “priekinį aptvarėlį”, kaip Gabija meiliai pavadino mosh pit’ą. Kadangi Bon Iver nėra tas kolektyvas, per kurio pasirodymus moshinimo tikimybė būtų didesnė nei 0.001%, mintis pasirodė nebloga. Istorija parodė, kad mintis buvo bloga, nes visą laiką reikėjo stumdytis su lenkų paauglėmis, kurios dar be visa ko kartais užsiropšdavo savo bernams ant pečių ir botais spardydamos mums į nugaras rėkdavo: “Skyny liov! Skyny liov!”. Tokius bizpridielus per kokių nors The Dead Weather koncertą aš pakenčiau, nes jie yra neatsiejama rokenrolo dalis, bet nu Bon Iver… Jesus… O pats pasirodymas buvo, kaip ir galima, tikėtis, stebuklingas. Jau iš anksto numaniau, kad tai bus mano vakaro viršūnė, ir neapsirikau. Gražu gražu.


Major Lazer.
Apsalusios nuo Justin Vernon balso vėl nustatėme apytikslę kryptį “Maccabees, Tent Stage”. Bet pakeliui dar praėjome pro World Stage, kur vyko tūsų tūsas – net šiek tiek norėjosi pasilikti:


The Maccabees.
Su balseliais mums tą dieną sekėsi. Jei atvirai, iš koncerto pamenu mažokai, išskyrus tai, kad visai neprastai sekėsi šokti. Tai turbūt buvo gerai 🙂

Ir dar iš palapinės vidaus nutaikiau eilinį apokaliptinio rūko kadrą:

Justice.
Čia gavosi šioks toks pravalas, nes man būtų visai patikę pasitaškyti pagal šitą tuc tuc, bet po dieninio trankymosi po Sopotą ir vakarinio šiūravimo iš Main Stage į Tent Stage ir atgal nebebuvo likę nė vienos jėgos, kaip pasakytų Akvilė. Tad šiek tiek paklausiusios su Gabija patraukėme miegučio. O bet tačiau mūsų geto gyventojai Kleckas ir Bonanu iškrėtė fintą, apie kurį net 15 min galima pasiskaityti. Aš Justice kryželio irgi baisiai norėjau, bet tam, kad jį gautum, reikėjo įstoti į broliukų įsteigtą bažnyčią, o tam, kad įstotum į bažnyčią, reikėjo pabučiuoti vienam iš jų ranką. Kadangi laikausi politikos narcisizmo neskatinti, likau be kryželio. Beje, Bonanu apskritai gal vertas atskiro skyrelio (kaip ir kiti veikėjai neaiškiais vardais), tik kad aš su juo susipažinau jau po festivalio, kai išvydęs išsififierinusį ir midijų prisivalgiusį mūsų autobusiuko ekipažą jis su nuostaba atrado, kad be bulvių kasėjų tame autobusiuke dar ir moterų būta. O Justice skambėjo va taip:

Trečia diena

Reklama

One response

  1. Atgalinis pranešimas: HEINEKEN OPEN’ER 2013: ĮŽANGA IR PIRMA DIENA | Be pavadinimo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s