Heineken Open’er 2012: Trečia diena

Antra diena

Klimatas.
Naktį truputį lijo, truputį nelijo, o rytas pasitiko pakaitomis užplūstančiais karščiu ir liūtimis. Būtent dėl šios priežasties mūsų su Gabija nesužavėjo Domo ir kitų geto narių mintis važiuoti į Gdanską arba, tuo labiau, į Gdynę. Mudvi nutarėme verčiau paskirti dieną snūduriavimui, skaitymui ir alaus gėrimui. Nesigailėjome, nors dieną oras visgi buvo labai geras. Beje, jei antrą dieną dar buvo galima bandyti po kempingą vaikščioti be botų, trečiąją ši galimybė dingo galutinai, ir nuo tada gruntas prastėjo tiesiog akyse. Dar toks niuansas būdavo su botų nusiavimu. Technika tokia: iš kur nors parbrendi, sėdi į palapinės prieangį, vieną botą nusimauni atrėmus į kitą, o va kito taip paprastai nenusimausi. Tekdavo knisti šalia palapinės augančius žolės kupstus, kurie į festivalio pabaigą jau labiau panašėjo į balą.

Dušai.
Šiemet organizatoriai su dušais pasigaidino, ir net ne truputį. Visų pirma, dingo antras dušų kompleksas, kuris pernai ir užpernai buvo įrengtas tolimiausiame kempingo gale ir kuriame bent pernai buvo nemokamo šilto vandens. Visų antra, ir tame vieninteliame dušų komplekse karštas vanduo atsirasdavo ir dingdavo loterijos būdu. Būtent trečiąją dieną atstovėjus gan netrumpą eilę man pavyko laimėti būdelę su lediniu vandeniu, be spaudimo ir be šviesos. Bet visai sėkmingai nesuprausiau, be parkių. Parinosi tie, kurie neturėjo botų, nes iki dušo jie per dumblą įmantriais zigzagais atšokuodavo su flip-flopais, tada nusiprausdavo ir su jau minėtais flip-flopais brisdavo atgal į tą kliurksėjimo ir šūdo aromatų karalystę.

Klimatas 2.
Vakaras pasitaikė velniškai šiltas. Toks, kad aš nutariau įgyvendinti savo seną svajonę ir į koncertus eiti kaip tikra festivalininkė – su šortukais ir botais. Paprastai net ir šiltų dienų naktimis artėjant paskutiniam koncertui man jau kyla noras įsivynioti į striukę, šaliką ir dar šiek tiek susigūžti. Bet šįkart nusprendžiau, kad pakankamai šiltai apmūturiavus pėdas ir nugarą kojos labai skųstis neturėtų.

Himnas.
Kaip ir prieš trejus metus, kai liepos 6d. pakliuvo tarp festivalio dienų, lietuvių atstovybė prie koncertų zonos patikros punkto sugiedojo Lietuvos Respublikos himną. Tiesą sakant, sugiedojo du kartus, nes pirmą kartą turbūt sufeilino kieno nors laikrodis. Buvo smagu, ir lenkams patiko.

Bloc Party.
Tūsas! Nušviesti įspūdingai besileidžiančios saulės vaikinukai linksminosi, o mes sekėme jų pavyzdžiu. Ir kai jau visi buvom gerai įsisiūbavę, vaizdas pro mano akinių nuo saulės kairiąją pusę ėmė keistai tamsėti. Nusiėmusi akinius supratau, kad tai ne šiaip sau optinė iliuzija, o milžiniškas audros debesis. Susižvalgiusios su Gabija prisiminėme, kad tai buvo pirma diena, kai nutarėme į koncertus neimti lietpaltukų. “Man atrodo, teks po šito konco mums investuoti laiko ėjimui atgal į kempingus ir lietpaltukų atsinešimui,“ tariau aš. “Hm, o gal investuojam dabar?“ pasiūlė Gabija už poros minučių kilus baisiniam vėjui. Taip mudvi nesulaukėme Bloc Party pasirodymo galo ir sparčiuoju žingsniu nuskuodėme kempingo link. Visi dangaus vaizdai neblogai matosi šitame filmuke:


O praėjusios pro patikros punktą ir atsigręžusios atgal išvydome štai tokį vaizdelį:

Kilus įtarimui, kad mano festivaliniam šortukų ir botukų deriniui jau atėjo galas, įsiamžinau nulieta apokaliptinio saulėlydžio gaisų:

Mūsų didžiai nuostabai, kol pasiekėme palapinę, debesis nuplaukė kažkur į šoną, ir ėmė atrodyti, kad bent kol kas grėsmės išvengėme. Tad dėl šventos ramybės sukišome savo kaimynų aplink išmėtytus batus ir kelnes į jų palapines, apsiginklavome lietpalčiais ir grįžome į koncertų zoną. Iš karto pasakysiu, kad daugiau tą dieną nelijo.

Franz Ferdinand.
Pradedam nuo svarbiausio: Alex Kapranos užsiaugino ūsus a la pornūškė. Jie labai dera prieš šukuosenos a la bliūdelis. Kiti, ne tokie svarbūs dalykai: koncertas buvo absoliučiai nerealus, prarėkiau kokius 56% balso (likusią dalį dabaigiau per The Cardigans “For What It’s Worth“). Visi privalomi gabalai, keletas naujų dainų, Donnos Summer koveris ir būgnų numeris, kuris net šiek tiek nukonkuravo The Kills būgnininkų ketvertą. Daugiausia tuo, kad čia būgnininkų irgi buvo tiek pat: juos apstoję daužė visi keturi grupės nariai. Žiauriai įspūdinga. Viskam pasibaigus po pievas dar ilgai klajojo skanduotė: “This fire is out of control, it’s gonna burn this city, burn this city…“

3 minučių trukmės būgnų solo/kvartetas. Garso kokybė nedieviška, bet atmosfera jaučiasi:


The Cardigans.
Bonanu sako, kad šiuo koncertu grupė įsikalė paskutinę vinį į savo karstą. Aš sakau, kad buvo žiauriai gražu, miela, ir išvis, jam tuo metu derėjo būti M83 konce. Ninos Persson balsas vis dar sėkmingai vaikšto plonyte linija tarp Lolitos ir prasirūkusios Jadvygos, ir jos klausyti tiesiog gera. Netoli mūsų su Gabija visą laiką šokčiojo treninguotas geziukas, rėkdamas: “I love you Nina! I love you!“ Gerą skonį turi vyriškis.


Bonus koncertas.
Po visų vakaro džiaugsmų laimingos grįžom prie palapinių, o ten chebra džiaugdamiesi naktine šiluma pamažu ėmė brazginti iš kaimynų nukosėtą gitarą ir geto gyventojo Tito gitaros/ukulelės hibridą. Nors brazgino gražiai, mes su Gabija nutarėme, kad miegas ima savo ir apsiginklavusios ausų kištukais užsibarikadavom palapinėje. Po nenustatyto laiko tarpo pabudau nuo to, kad Gabija užlipusi man ant kojų atlieka kažkokius manevrus prie palapinės durų. Gabija savo ruožtu pabudo nuo to, kad kažkas užgriuvo ant mūsų palapinės. Be to, kartą pabudusios supratom, kad taip paprastai jau ir nebeužmigsim, nes mūsų kieme vyksta grandiozinis koncertas gitarai/ukulelei ir septyniolikai balsų, kurių kiekvienas traukia atskirai, bo kaip gi tu kitaip, žmogau, pademonstruosi kitiems, kokį gražų balsą turi? Užsimiegojusi Gabija panikavo, kad tas nelemtas užgriuvėlis sugadino mūsų palapinės užtrauktuką, tad dabar lietaus atveju mums bus pizdec. Bet prasibudinusi atsiminė, kad tiesiog traukė jį ne į tą pusę, tad iš lauko jį pataisyti būtų visai nesudėtinga. Kadangi jau šiaip ar taip nemiegojau ir dar norėjau į tūliką, įšokau į botus ir išlindau užsiimti užtrauktuko remontu. Kaip ir galima tikėtis, mūsų kiemelyje buvo susirinkę mažiausiai 20 jaunųjų muzikos mylėtojų, o tuometinė atlikėja grojo Dainų, Kurias Sudaro Tie Patys 4 Akordai popuri. Laimei, netrukus po to, kai aš baigiau tvarkytis su užtrauktuku ir ėmiau klausytis lipšniojo Sergejaus pastebėjimų, gitarukulelės savininkas Titas atsistojo, pasiėmė instrumentą ir tarė: “Sorry, labai prisigėriau, einu miegoti“. Patys entuziastingiausi entuziastai dar kokias 15 min įvairiais būdais bandė jį įtikinti paskolinti tą nelemtą gitarą ar tai ukulelę, bet Titas buvo nepalaužiamas. Well done.

Ketvirta diena

Reklama

3 responses

  1. Atgalinis pranešimas: HEINEKEN OPEN’ER 2013: ĮŽANGA IR PIRMA DIENA | Be pavadinimo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s