Sakmė apie atsisveikinimą su mergyste

Pastaruosius porą mėnesių mudvi su Gabija sukome galvas, ar įmanoma per tuos porą mėnesių dviese suorganizuoti įsimintiną mergvakarį, viską spėti ir nebankrutuoti. Atsakymas į visus klausimus – “taip”, išskyrus tai, kad mergvakaris suorganizuotas  buvo maždaug per 8 dienas. Šiaip ar taip, svarbiausias dalykas – nuo ausies iki ausies išsišiepęs Eglės veidelis, kuriuo galėjome gėrėtis ištisą dieną 🙂

Taigi, atrakcijos prasidėjo šeštadienį 11:30, kuomet pagal iš anksto duotus griežtus nurodymus Eglė turėjo kaip štikis su laisva apranga ir vakariniais apdarais kuprinėje stovėti prie laiptinės ir laukti, kas gi bus. O buvo vaikinas Martynas su motociklu ir dviem šalmais. Tokiu būdu dar nepasiekus vidurdienio Eglės veide ir pražydo puikioji šypsena. Tik ji sakė, kad šalme šypsotis nepatogu – žandus spaudžia.

Vaikinas Martynas (labai ačiū jam!) atgabeno mūsų nuotaką į Katedros aikštę, kur ji gavo širdies formos helio balionėlį su užrašu “IŠTEKU!” ir pasiruošė prisijungti prie ekskursijos po senąjį Vilnių romano “Silva Rerum” motyvais. Prieš tai mes su Gabija buvome gerokai persigandusios, nes prie varpinės užmatėme dailų būrelį inteligentiškų pensininkų ir puolėme įsivaizduoti, kaip Eglė paskutinį savo mergišką (:D) savaitgalį leidžia jų apsuptyje. Tačiau, laimei, kitoje varpinės pusėje radome inteligentiškų darbingo amžiaus moteriškių būrelį, kuris pasirodė besąs mūsiškis. Galima sakyti, kad mes trijų narių mervakarį upgrade’inom į 23-ijų. Ir dar vienos mažosios narės, kuri “Silva Rerum” skaičiusi nebuvo, bet glaustėsi prie mamos tuo metu, kai ši skaitė. Manau, kad mudvi ir buvom vienintelės neskaičiusios, bet bent aš dabar jau jaučiuosi žinanti visus esminius momentus. O mažoji narė turbūt jaučiasi gerai pasivaikščiojusi ir pakeliui gavusi ledų.

Tai štai, su labai smagia gide, Eglės balionėliu bei nuolat virš galvos kybančia lietaus grėsme patraukėme į ekskursiją. Sužinojome, kodėl aplink šv. Marijos paveikslą Katedroje kabo daug auksinių raktelių, širdelių ir kt., kur XVII a. buvo viešnamių kvartalas (maždaug kitoj gatvės pusėj nuo Katedros), kiek žingsnių nuo Bernardinų vienuolyno iki Pilies gatvės, ką XIX a. pr. vilniečiai rytais pildavo pro langus, ką visais laikais pro langus mėtydavo studentai, kaip taip nutiko, kad britų turistams labai patogu myžti ant Prezidentūros kampo, į kurią pusę seniau buvo atsukta Rotušė, kur gyvena baziliskas ir dar daug visokios kitokios informacijos. Labai rekomenduotina veikla!

Beje, pakeliui prasidėjo viktorina “Ar viską viską žinai apie Gytį?” Kadangi šio mergvakario organizavime nestandartiškai uoliai dalyvavo jaunikis, jis ir pro langą žiūrėdamas mums su Gabija raportavo Eglės reakciją į motociklininką, ir netgi pateikė atsakymus į kokius 40 pačių įvairiausių klausimų apie save. Pradžioje turbūt pataikėme užduoti pačius lengviausius klausimus, nes Eglė juos gliaudė kaip riešutėlius. Nieko, toliau bus geriau.

Kadangi į ekskursijos pabaigą labai žaviai nušvito saulutė, eidama pro Universitetą Eglė pastebėjo, kad reikėtų kada nors užlipti į Šv. Jonų varpinės bokštą, o mūsų su Gabija projekto sekantis punktas kaip tik ir buvo šis bokštas, tolesnė mūsų veikla vyko visiškai tobulos panoramos fone. Žiauriai gražus vaizdas – imi pats sau pavydėti, kad gyveni tokiame mieste kaip Vilnius. Čia Eglei teko atsisveikinti su savo puikiuoju balionėliu: reikėjo ant lapo užrašyti savo svajonę, pririšti ją prie balionėlio ir paleisti skristi. Mūsų dideliam krykštavimui, būtent tą akimirką, kai Eglė paleido savo svajonę, kažkur dingo vėjas, ir ši pradėjo nenumaldomai kristi žemyn į Šv. Jono gatvę. Tačiau netrukus vėjas atsirado, ir vėl pakilusi svajonė  ėmė svajingai tolti Užupio link. Apsukusi dailų pusratį ji nutarė grįžti ir galiausiai nutūpė “Naručio” viešbučio kieme. Jei artimiausiu metu ten užsuksite, gerai apžiūrėkite, ar medžiuose niekas neraudonuoja.

Toliau sekė greitasis apsirūpinimas paskutiniais mergvakario rekvizitais, o Eglei buvo liepta “Hyper Rimi” stovėjimo aikštelėje priparkuotoje “audutėje” persirengti sportine apranga. Beje, tą aprangą jos jaunikis turėjo į kuprinę įkišti slapčia, bet kur jau jam pavyks ką nors slapčia nuo Eglės padaryti… Prieš pat išėjimą iš namų treningai buvo gėdingai aptikti. Tai štai, “Hyper Rimi” aikštelėje Eglė visa tokia lengvai nerimaudama persirengė sportine apranga, atsisakė maisto, teigdama, jog kurį laiką dar norėtų pabūti tuščiu skrandžiu, ir gavo raištį ant akių.

Su tuo raiščiu nuotaka buvo vežama per visą Vilnių, o pakeliui iš suktosios viktorinos netikėtai sužinojo, kad Gyčio nemėgiamiausia daržovė yra baklažanas. Kadangi jų namų ūkyje įdaryti baklažanai yra sąlyginai dažnas patiekalas, pasipiktinimas šiuo nutylėjimu buvo milžiniškas. Manau, kad už bausmę Gyčiui baklažanų racionas bus padvigubintas.

Paslaptingoji kelionė baigėsi “Labas” nuotykių parke, kur Eglės laukė žavingas jaunuolis Mindaugas su puikiu pilvo presu (tebūnie mergvakario paslaptis, kaip mes tai sužinojome).  Jis ją po parko aikštelę pavedžiojo taip, lyg ten būtų minų laukas, aplink pamosikavo lituokliu bei benzopjūklu, o galiausiai ėmėsi rimtosios dalies ir apkarstęs ją virvėmis ir karabinais užgabeno į 16 m aukštį. Kopėčiomis ir lynais. Primenu, Eglės akys vis dar buvo užrištos. Mes su Gabija vos nenumirėm iš baimės, o Eglė mums vėliau paaiškino: “Nieko ten baisaus, liepia statyti koją, tai ir statai…” Akys mūsų drąsuolei buvo atrištos tik tada, kai ji jau kabojo rankomis įsitvėrusi į šniūrą ir nelabai turėjo pasirinkimo – tik šuolį žemyn. Mūsų su Gabija didžiuliam palengvėjimui, šuolis įvyko greitai, o ir klyksmas buvo daugiau iš džiaugsmo nei iš baimės. Ot gera nuotaka pakliuvo…

Baigusios aktyviąją dienos dalį užsukome pas mane namo, kur persirengėme inteligentiškomis fyfomis, užkandome ir atsigėrėme mano ekspromtu išrasto kokteilio. Eglė padarė kiaulystę ir vietoje suknelės atsinešė kombinezoną, tokiu būdu sklandžiai atsikratydama pareigos likusį vakarą vaikščioti po miestą su keliaraiščiu. Siaubas.

Tolesnis punktas – makiažo pamoka. Edukaciniai pliusai buvo tie, kad Eglė galų gale sužinojo, kaip naudotis savo šepetėliais akių šešėliams, o Gabija savo veide rado skruostikaulius. Aš sužinojau, kad man visgi labiausiai patinka būti pasidažiusiai taip, kad nesimatytų, jog aš pasidažiusi. Kitaip tariant, būti tokia, apie kurią vyrai sako: “Man gražiausios moterys be makiažo…” Naivuoliai. Šiaip ar taip, Eglė po šio punkto įgavo visiškai tinkamą fatališkos jaunamartės įvaizdį, ir galima buvo eiti gerti.

Gėrimą pradėjome “Sensus terasoje”, kur pagrindinė atrakcija buvo net ne gėrimas, o svajonių vyro po penkerių metų klijavimas iš pačių įvairiausių dalių. Ten buvo ir kultūristų, ir vyrų, kurie ant gaublio formos pilvo gali išdidžiai pasistatyti alaus butelį, ir vienas kitas Jude, Johnny bei Robbie. Ai, dar Sean Connery su raudonu Borato kostiumu. Gal netgi Gyčio šiek tiek pasitaikė. Rezultatas gavosi absoliučiai nuostabus ir dabar guli saugus mergvakario archyve.

Dar buvo skaitomi mūsų 9-10 klasės laikų rašteliai, sukurpti per lietuvių ir rusų kalbų pamokas. Boy oh boy, kokią šizą mes ten varydavom… Bet ką gi dar gali daryti trys penkiolikmetės, besimokančios klasėje su 24 mergaitėmis ir 0 berniukų? Tik diskutuoti apie Barbę, Čaką, Prezidentą, Pretendentą, Jurgį, Kazimierą, Palemonietį Autobusietį bei Strutį. Gali būti, kad dalį praleidau, nes neprisimenu, kaip pusė iš jų atrodo. Garantuota tik tai, kad Barbė tapo kunigu, ką mes jau turbūt iš anksto numatėme galvodamos jam pravardę. (Egle, aš ką tik jį pagooglinau ir galiu patvirtinti, kad į savo pirmtaką jis tikrai panašus! Bet pirmtakas geresnis.)

Baigusios visus krykštavimus patraukėme į “InVino”, kur mūsų laukė puikusis motociklininkas Martynas, Zūras, kuris mums jį ir parūpino, ir dvi baisiai smagios blondinės. Deja, mes jau buvome pripratusios prie savo trijų narių mergvakario, tad Martynui suorganizavus dar tris moteris pajutome poreikį keliauti toliau.

Toliau pasirodė besąs “Piano Man”, kur mūsų laukė vienintelė liūdna tos dienos akimirka – Austros Skujytės 800 m bėgimas. Ech, kiek nedaug tetrūko… Liūdesį numalšinome dar šiek tiek įvairių skysčių bei Eglės iškilmingai perskaityta ir pasirašyta priesaika. Panašu, kad mes kitąmet važiuojam į “Roko naktis”!

Ir paskutinis etapėlis: grįžome į pradžią – Katedros aikštę, kur Eglė už savo drąsą, entuziazmą ir neblėstančią šypseną gavo Super Prizą. Belieka kaip nors sulaukti penktadienio, kai ši šilta, jauki, harmoninga, baklažanais mintanti pora padarys tai, ko jų giminės ir artimieji laukė 10 metų. Ech, myliu aš judu abudu…

Reklama

2 responses

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s