Inspekcija

Savaitgalį su Gabija, Egle ir Gyčiu rimtai ėmėmės senos geros atrakcijos – maitinimo ir girdymo įstaigų tikrinimo. Pradinis planas: “Mano Guru“ pusryčiai ir “Visų šventųjų baras“. Faktinis rezultatas: “Mano Guru“ pusryčiai, restoranas “Terrano“ ir “13 statinių baras“.

Šeštadienio rytą bent jau aš išsiverčiau iš lovos 8:45, o vertimosi proceso metu labai nuodugniai keikiau mintį susitikti pusryčiams 10 val. ryto. Bet nieko, išgyvenau. Pasirodo, kai šeštadienio rytą praleidi ne lovoje su knyga, pusryčiais ir katinu, o mieste, diena netikėtai pailgėja. Reikia parašyti apie tai kokį mokslinį darbą – gal igNobelį gausiu.

Tai štai, “Mano Guru“ turi pilną A4 formato lapą pusryčių patiekalų, 67 rūšis salotų ir kažkiek panašiai rūšių visokių vaisių kokteilių, arbatų ir panašių gėrių. Nors visi keturi buvom alkani kaip vilkai, pasirinkimo gausa išmušė iš vėžių, tad rinkomės  ilgai. Galiausiai aš be didelių įmantrybių apsistojau ties  keptais varškėčiais su uogų ir grietinės padažu bei jogurto kokteiliu su spanguolėmis ir medumi. Viskas buvo skanu ir sotu, o varškėčiai dar ir atrodė kaip varškės spurgelės.

Gytis ir Gabija pasirinko pusryčių padėklus – tikrąja ta žodžio prasme padėklus, nukrautus pačiu įvairiausiu maistu. “Mano Guru“ tinklapis vardina šit ką: virtas kiaušinis, kumpio ir sūrio riekelės, ridikėlių puselės, agurkų ir pomidorų skiltelės, sviesto ritinėliai, salotų lapai, apelsinų ir kriaušių skiltelės, saldi bandelė su obuoliais ir stiklinė natūralių apelsinų sulčių. Tikrovėje vietoje saldžios bandelės buvo dvi paprastos bandelės sviestui tepti ir gabalas pyrago. Žodžiu, iš alkio su tokiu padėklu tikrai nemirsi. Gabija tik šiek tiek nuliūdo, nes padavėja pamiršo jos kavą, o kava Gabijai yra šventas reikalas. Gytis liko viskuo patenkintas.

Eglė nutarė pasimėgauti visame pasaulyje vertinamo britų maisto malonumais ir užsisakė angliškus pusryčius. “Mano Guru“ tinklapis vardina: skrudinta šoninė, dešrelė, kepti pievagrybiai ir kiaušiniai,  patiekiami ant keptų pomidorų griežinėlių. Tikrovėje dar buvo krūva salotų lapų, po kuria slėpėsi pievagrybiai. Vos tik išvydęs Eglės lėkštę, Gytis konstatavo: “Čia kažkas tikrai numirė“. Paaiškinimas: maisto kvapas mėsos valgytojams turėjo patikti, bet vaizdas gan britiškas – viskas liūdnai ruda. Tiesa, “Mano Guru“ čia turbūt niekuo dėti – visi mano gyvenime regėti angliški pusryčiai turi šią bendrą savybę. Suvalgiusi maždaug pusę didžiulės porcijos, Eglė atrado ir grybus. Gyčio komentaras: “Matyt, senokai numirė, jei jau grybais apaugo“. Manau, šioje vietoje truputį apsiverkiau. Galiausiai lėkštėje liko tik grybai, kurie jau persivalgiusiai Eglei kažkodėl nekėlė apetito, ir dešrelė, kuri apetito nekėlė dėl labai aiškių priežasčių, – ji atrodė kaip iš akies trauktas šuns kakutis. Tinklapyje atrodo pamanomai, bet tikrovėje ji buvo susisukusi į spiralę ir žiauriai juokinga. Kai jau baigėm žvengti, Gabija neapsikentusi pasisiūlė pabaigti angliškų pusryčių likučius ir liko jais visiškai patenkinta.

Verdiktas: kokie 9/10. Minus balas už pamirštą Gabijos kavą.

Moteriškoji kompanijos dalis planavo pradėti savaitę nuo pirmadieninės pjankės “Visų šventųjų bare“, bet dienos eigoje paaiškėjo, kad Gabiją ši mintis visgi nelabai žavi. Planas B buvo ŠMC, tačiau pasirodė, kad jis remontuojamas. Planas C buvo patikrinti Pilies g. atsidariusią naują vyninę “Terrano“, kuri iki tol bent jau man buvo į akį kritusi trim dalykais: 1) savo neapsakomu pilkumu; 2) savo nepaliaujamu tuštumu; 3) iškabos šriftu, kuris įtartinai primena Times New Roman Italic ir puikiai derinasi prie neapsakomo pilkumo. Patikrinau – ne Times New Roman, bet labai panašus ir lygiai toks pat nuobodus.

Tai štai, lietingą pirmadienio vakarą “Terrano“ išlaikė nepaliaujamo tuštumo tradiciją, ir mes buvome vienintelės lankytojos. Interjeras – kaip čia pasakius. Turbūt buvo taikyta į aukštesnes pajamas gaunančius klientus be jokių hipsterizmo apraiškų. Kandeliabrai, viena siena prigrūsta paveikslų be veido, bet su naujarusiškai tviskančiais rėmais, rimtas solidus baras, Sade muzika. Pasakyčiau, kad nors atmosfera ne mano skonio, kažkam ji turbūt neabejotinai patinka, tik kad tas amžinas tuštumas kliudo…

Užsisakėme butelį rožinio namų vyno – dar neteko ragauti neskanaus rožinio vyno, tad ir šis suėjo kuo puikiausiai. Eglė degustavo moliūgų ir špinatų sriubą, o mes su Gabija nutarėme apsiriboti sūrių rinkiniu. Sriuba atrodė įspūdingai: pusė lėkštės žalia, pusė oranžinė, per vidurį pamėtyta siemkučių, o lėkštės pakraštėlis išpieštas sojos padažo ornamentais. Tiesa, pagal sriubos temperatūrą ir itin greitą jos pristatymą nutarėme, kad ji garantuotai atkeliavo tiesiai iš mikrobangės. Skonis – valgoma, bet ne stebuklas. Užtat sūrių rinkinys su figų džemu ir džiovintomis slyvomis buvo pripažintas hitu. Ožkos sūris ir figos – baisi jėga.

Verdiktas: turbūt kokie 7/10. Jokių didelių stresų, bet ir nieko labai užkabinančio.

Besėdint “Terrano“ Gabijai kilo mintis, kad ji visgi norėtų patikrinti kurį nors bariuką ir prieš miegą dar pasivaišinti mažu alaus. Ta proga prisiminėm, kad Pilies g. yra baras “13 statinių“ su Hitlerio statula ant stalo (Pilies g. 6, įėjimas iš pasažo). Tad ten ir patraukėm, prieš tai susitarusios, kad jei ten irgi be mūsų daugiau nebus, gal šiam kartui nuo mažo alaus susilaikysim. Atėjusios radom tarpduryje rūkančius tris vidutinio amžiaus ir meniškos sielos stikliuko mėgėjus, kurie mus išvydę labai apsidžiaugė, bet, laimei, per daug į draugus nesisiūlė. Užsisakėme po mažą alaus (Gabijos mažas alaus buvo 8 laipsnių stiprumo), pasigėrėjome Hitlerio statula (labai mažytė, o Hitleris ten labiau primena Hipsterį su ūsiukais beigi plaukais į vieną pusę) ir įsitaisėme ant jaukios gėlėtos sofutės.

Kurį laiką pažvygavus, man atėjo metas tikrinti vietinius patogumus. O štai čia ir prasidėjo egzotika… Pastebėję, kad sutrikusi blaškausi po patalpas, meniškos sielos sugėrovai ėmėsi mane maždaug taip konsultuoti: “Eini prie baro, pasiimi nuo jo raktą. Taip, su visu buteliuku, – jis ne analizams, o tiesiog pakabukas raktams. Eini į lauką, suki į dešinę ir rakini pirmas duris – štai tau ir tūlikas!“ Mano kolegos, kitą dieną išklausę šią istoriją, teturėjo vieną komentarą: “Patogumai…“

Be tūliko dar buvo pora smagių momentų. Gabija teigia nuklausiusi maždaug tokią ištrauką iš meniškos sielos sugėrovų pokalbio: “O 40% – tai čia medvilnė ar sintetika?“ O išeidamos iš baro ant durų pastebėjome užrašą “Living beer“. Skamba gąsdinančiai. Verdiktas: kažkur apie 8/10. Tūliko ypatumai žiemą gali kokį balą kitą numušti, o šiek tiek daugiau santūriai draugiškų lankytojų – pridėti.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s