… ir man visai negėda!

Prieš porą dienų netyčia užkliuvau už savo rašyto pernai metų Heineken Open’er dienoraščio ir, kaip man neretai pasitaiko, nusistebėjau: ir kaip aš tada sugebėjau taip gerai bei šmaikščiai viską aprašyti? Dabar jau niekaip nebepavyktų, nebėr polėkio. Tačiau patirtis rodo, kad kaskart taip pabėdojusi imu ir parašau kažką tokio vykusio, kad skaitydama po metų jau vėl galiu galvą linguoti ir stebėtis, kas čia per mūza mane užpuolusi buvo.

Dabar mąstom logiškai: ar gali būti geresnė proga po ilgos pertraukos atnaujinti savo blogą nei pirmas pagal WTF faktoriaus lygį metų renginys – tas “Eurovizijos” pusfinalis, kuriame tenka laimė pasirodyti Lietuvos atstovui? Antras pagal faktoriaus lygį renginys būna finalas, nes iki jo žiūrovai jau būna maždaug susipažinę su tų metų derliumi. Kadangi šiandien teko bendrauti tik su tokiais žmonėmis, kurie į mano meilę “Eurovizijai” žiūri kaip į šizofrenijos apraišką ir absoliučiai atsisako suvokti šio didingo kultūros produkto prasmę ir rekomenduotinus vartojimo būdus, bent sau pasipasakosiu, ką mačiau.

Kaip jau įprasta, veiksmo vieta vyko Eglės ir Gyčio būste, apsiginklavus nesveiku maistu, 5 skirtingomis alkoholio rūšimis bei drinking game taisyklėmis. Šįkart taisyklių atsispausdinę nebuvome, bet iš pernai metų sugebėjome atsiminti tokias kolektyvinio gėrimo sąlygas:

– Kai atlikėjas/-a nuo galvos iki kojų būna apsirėdęs/-džiusi baltai.

– Kai vidury dainos pakyla tonacija.

– Kai šaudo fejerverkai.

– Kai iš pradžių atrodo, kad dainuojama gimtąja kalba, bet eigoje pasirodo, kad visgi angliškai.

– Kai ant scenos stovi/guli koks nors nenaudojamas instrumentas.

– Kai kas nors groja “oro gitara”.

– Kai dainos eigoje pasikeičia pagrindinio atlikėjo kostiumas.

Kitiems metams planuojame pridėti punktą “kai pajuntame keistą dubstepo įtaką”.

Taigi, let the show begin. Transliacija prasideda krūva dailių šviesiaplaukių švedų vaikučių, kažką gražiai dainuojančių švediškai. Oi ne, čia gi pernai laimėjusi “Euphoria”, atliekama anglų ir kurčnebylių kalbomis. Štai ir pirmasis kolektyvinis gėrimas.

Vaikučiams pasišalinus scenoje pasirodė fatališka moteris su blizgančia undinės suknele ir įžūliai pareiškė būsianti vienintelė vakaro vedėja. Vargšai švedų vyrai: arba bobos juos visiškai užspaudusios ir neprileidžia prie šlovės, arba nė vienas nemoka prancūziškai. Mūsų kompanijos vyrai pasibaisėjo vedėjos senumu, aš pasibaisėjau kompanijos vyrais, bet atrodė ji tikrai gan gąsdinančiai, ką iš dalies galėjo įtakoti įprotis šypsotis plačiai išplėtus akis, ką iš dalies galėjo įtakoti odos patempimas. Vienintelis apygeris vakaro pokštas buvo “nesiskųskit, Norvegijoj dar brangiau”, bet, deja, jis sekė po poros labai liūdnų aliuzijų į ABBA ir James Bond’ą. Laimė, kadangi vedėja neturėjo su kuo šnekučiuotis, pernelyg neužtruko ir daugmaž sklandžiai perėjo prie pagrindinio veiksmo. Tai štai, atlikėjai.

Austrija. Sėdim pasipiktinę ekscentriškumo stoka. Adekvati mergaitė, adekvačiai apsirengusi, lyg ir nenusidainuoja, ir net daina klausoma. Tiesa, nuo pat dainos pradžios jaučiau galimybę gerti už tonacijos pasikeitimą ir nelikau nuvilta. Šiaip iš pasirodymo prisimenu tik sidabrines kelnes, garbanas ir žodį “shine”.

Estija. Estus tikrai turėjo atstovauti šitie, bet estai nutarė netaisyti to, kas nesulūžę, ir antrus metus iš eilės atsiuntė gražų sutvėrimą su balade gimtąja kalba. Šįkart tai buvo entuziastingai ūkavusi mergaitė, vilkėjusi baltą paklodę. Išgėrėme už apdaro baltumą ir ėmėme nekantriai laukti, kol ji tą paklodę nusimes ir galima bus išgerti už kostiumo pakeitimą. Deja, estai yra originali tauta, tad Birgit, ar koks ten jos vardas, didmoteriškai su paklode ištvėrė visą dainą. Kuri buvo šiaip sau, lengvai migdė, bet ausų nedraskė. Reikia pripažinti, kad estų kalba yra velniškai daininga, bet vis dar jaučiame ekscentriškumo stoką. Ai, buvo meninis sprendimas, dėl kurio pasirodymo pradžia buvo transliuojama nespalvotai, o mes, kaip nesuprantantys modernių meninių sprendimų, tuo metu aktyviai reguliavom teliko nustatymus.

Slovėnija. Na va, čia jau panašiau į “Euroviziją”. Odiniai apdarai, entuziastingas stūgsmas kardinaliai pro šalį ir pirmasis vakaro dubstepo antpuolis. Labai blogai, bet gražūs žvyneliai.

Kroatija. O, štai ir šiokia tokia ekscentriškumo dozė. Šeši dėdės kažkokių dragūnų aprėdais traukia tautinę sutartinę. Vienas atrodo kaip Pojavis ir antakius krutina panašiai. Nuobodu iki ašarų ir net nėra priežasčių gerti.

Danija. Irgi gražūs antakiai, šįkart moteriški. Karalienės Viktorijos pro-pro-(galbūt dar pora pro)-anūkė nusikosėjo iš pernai metų švedės sėdėjimą ant grindų, lakstymą basomis ir atrodymą ne visai sveiko proto. Prie šio punkto prisidėjo tai, kad pamiršo susišukuoti. Nindzės nebuvo, bet buvo daug būgnininkų, kurie panaudojo net tuos būgnus, už kuriuos mes jau tikrai planavome gerti kaip už butaforinius. Iš Balkanų nusikosėjo dūdeles ir “etno” ritmą. Sakyčiau, gali netyčia būti winning combination.

Rusija. Šitą dainą kas nors dainuoja kasmet, kartais netgi ne po kartą. Bet ne visada taip sklandžiai ir be nusidainavimo, tad rusei galima būtų ir pagarbą pareikšti. Ir dar rusiškas akcentas buvo neįprastai subtilus, už ką irgi pagarba. O šiaip tai ką, nuobodu.

Ukraina. Jėzau Kristau. Moterį, laimėjusią konkursą “vestuviškiausia Eurovizijos suknelė”, į sceną atnešė kažkoks didelis padaras, kurį Gytis pavadino medžiu. Man labiau priminė mešką. Ji dainavo angliškai, bet tai supratome ne iškart, tad teko truputį gerti. Daug makalavimo rankomis, melodijos nerasta. WTF faktorius visai neprastame lygyje.

Nyderlandai. Va čia buvo įdomybė. Neformatas, gražus balsas, gražūs skruostikauliai. Man patiko apranga, nes aš taip apsirėdžiusi savaitgalio vakarais į miestą traukiu. Kitiems patiko viskas apskritai, bet mane visą laiką kankino jausmas, kad mergaitės balsas eina į priešingą pusę nei akompanimentas. Gal aš tiesiog nesupratau neformato. Šiaip primena kokio nors pusėtino filmo garso takelį.

Juodkalnija. Puikiausių atostogų šalis yra ir puikiausios muzikos šalis. Bent taip galima būtų teigti pavartojus to paties, ko ir visa Juodkalnija tuo metu, kai nutarė, kad šitas reikalas yra pats tas “Eurovizijai”. Eurodance + dubstep + angolietiškas kuduru + baltai apsirengę juodkalnietiškai repuojantys astronautai + vidury dainos iš grindų išlindusi sexy terminatorė su polinkiu klykti. Išdidžiai pripažįstu, kad už juos balsavau ir to nesigailiu. Tik niekaip nesuprantu, kodėl už juos nebalsavo niekas kitas.

Lietuva. Labai bijojom, bet buvo ne taip blogai, kaip galėjo būti. Visų pirma, kažkas Pojavį turbūt paauklėjo, kad pernelyg mojuojant antakiais už jį balsuos tik šizikai, o Juodkalnijoje žmonių ne taip ir daug. Deja, netekęs antakių artilerijos jis praktiškai neteko gebėjimo judėti, tad tiesiog stovėjo ir įdėmiai žvelgė į kamerą. Ai, dar priedainio pradžioje pakėlė viršun rankas, kaip kokia prezidentė apnuogindamas pilvuką. Šį vaizdą rodė per visus pakartojimus, ir tai turbūt buvo pagrindinė patekimo į finalą priežastis. O šiaip po visų tų baladžių su vestuvinėmis suknelėmis “The Killers” skiedinys tikrai skambėjo jei ne gerai, tai bent išskirtinai.

Baltarusija. Šitą pakrikštijom Starošaite, nes labai stengėsi būti seksuali, daug rėkė ir buvo pavogusi Ruslanos “Wild Dances” beatą. Gyvenime nesuprasiu, kaip europiečiai gali taip neturėti humoro jausmo, kad šita banalybė į finalą pateko, o ateiviai iš Juodkalnijos – ne. Kaip sako mano legendinis kolega Giedriukas, ai douant to liv on vis plianet enimo.

Moldova. Nieks neprisimena nė vienos natos, bet suknelė buvo toks meninis sprendimas, kad “Hobito” specialieji efektai jai gali nebent iš tolo pagarbiai nusilenkti. Ji buvo rūžava, tada degė, tada žaibavo, tada pailgėjo kaip koks teleskopas, o tada gal dar kažką darė, nežinau. Reziumuojant ji visgi buvo balta, tad teko gerti.

Airija. Lietuvio konkurentas, nes su odine striuke. Ir odinėmis kelnėmis. Ir tokia amerikietiška šypsena, kad apakti galima nuo švytėjimo. Ir daug pusnuogių bernų su nupieštomis tatuiruotėmis. Ir daug būgnų. Ir eurodance bytais. Šūdų šūdas, ai douant bla bla bla…

Kipras. Vienintelis išskirtinumas – vietoje vestuvinės suknelės kiprietė pasirinko tokį pusjuodį peniuarą iš “Marks & Spencer”. Dainą turbūt kokius 17 kartų jau yra sudainavusi Celine Dion, tad kiprietei galima padėkoti jau vien už tai, kad ji nėra Celine Dion.

Belgija. Baisi daina, baisus nusidainavimas, bet žaviai ekscentriškos šokėjos su padavėjų uniformomis. Finale prognozuoju priešpaskutinę vietą, tiesiai virš Didžiosios Britanijos.

Serbija. Visas ekscentriškumas, pasirodo, buvo paliktas pabaigai. Aš nemoku tiksliai papasakoti, kas tai buvo per vaizdas ir garsas, bet štai jums filmukas, ir gaila, kad nesimato stiuardesių su mėtinėmis uniformomis.

***

Į finalą pateko: Nyderlandai, Moldova, Estija, Belgija, Baltarusija, Ukraina, Lietuva, Rusija, Airija, Danija.

***

Pirmas klausimas, kurį man uždavė taksi vairuotojas: “Ar jau baigėsi Eurovizija? Ir kaip?” Taip nuoširdžiai su palengvėjimu atsiduso vyriškis, kai pasakiau, kad Pojavis praslydo. Geraširdis toks. Fone grojo “Gotan Project”.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s