Heineken Open’er 2013: antra diena

Pirma diena

Rytas.
Pagal geriausias festivalių tradicijas 7 val. pabudau nuo perkaitimo. Kadangi su Gabija buvome sustrategavusios keltis anksti ir bėgti į dušą, išsirioglinome iš palapinės ir su džiaugsmu nustatėme, kad lenkai į karštį kol kas reaguoja vangiai, ir eilės prie dušų  dar labai pakenčiamos. Duše trūko spaudimo, tad prausiantis teko viena ranka prilaikyti tą cibuką, kuris liepia vandeniui tekėti arba iš dušo galvutės, arba iš čiaupo. Tačiau skųstis tokiais menkniekiais vos 10 min palaukus eilėje ir gavus šilto nemokamo vandenuko būtų tiesiog nuodėmė. Užtat kol nusiprausėme, eilės ištįso ir susirangė kaip gyvatės.

Kelionė.
Papusryčiavę, padrybsoję palapinių kiemelyje ir pablevyzgoję, nutarėme keliauti į jau tradicinę maudymosi vietą – Hel neriją. Dešimtiese susipakavom į aštuonvietį busiką, maloniai susiklijavom įkaitusiais šonais, ir kelionė prasidėjo. Šįkart sėdėti ant galinės sėdynės buvo labai naudinga, nes bagažinėje gulėjo daili “Heineken“ paletė. Būtent šio pasivažinėjimo metu gimė nemarioji “Šy šy šy fa fa fa“ tradicija, kurią papildomai pakurstė fone grojęs “Alt-J“ albumas.

Pliažas.
Pasiekus paplūdimį kažkur dingo saulė, bet tai nesutrukdė visiems ryžtingai išsidėstyti ant rankšluosčių, o kai kuriems netgi išsimaudyti ne pačios aukščiausios temperatūros Baltijoje. Kurį laiką blevyzgojom ir pozavom geriesiems atostogų polaroidams, bet galiausiai visi skaniai sumigom su bangų mūša ausyse. Nepamenu, kada paskutinį kartą miegojau paplūdimyje, tačiau buvo visiškai puiku. Atsibudusi nuo tolumoje grumenančio griaustinio, išvydau neramiai į dangų besidairančią Gabrielę ir dangumi atslenkančią nerimo priežastį – didžiulį tamsų audros debesį. Kol ramiai, neskubėdami susipakavome, pradėjo kristi stambūs lašai, ir jų ėmė sparčiai daugėti, tad busiką pasiekėme ristele ir jau šiek tiek sušlapę. Vis tiek labai smagu.

Pietūs.
Pietavome kažkokiame pakelės viešbutuke Gdynios pakraštyje. Kol jį pasiekėme, galinės sėdynės ketvertukas spėjo paragauti viskio su kola ir viskio su “Schweppes“. Pastarąjį rekomenduojame tik tokiu atveju, jei labai neturite zagėrono. Šiaip ar taip, buvome smagučiai ir labai nusiteikę mėgautis lenkiškos virtuvės ypatumais, o pakelės viešbutukas nudžiugino puikiu aptarnavimu, tradiciškai milžiniškomis porcijomis už labai padorias kainas ir visai neprasta maisto kokybe.

Tame Impala.
Kol pavalgėme ir grįžome į festivalio teritoriją, mus pasivijo lietus, tad į koncertus teko eiti apsiginklavus lietpalčiais ir botais. Gabija apsiginklavo dar ir “muiline“, kurią griežtieji apsauginiai atėmė, nes ji priartina 10 kartų, o galima įsinešti tik tokias, kurios traukia 6 kartus. Tokiu būdu Gabija apturėjo dar vieną poros kilometrų pasivaikščiojimą pirmyn ir atgal, o aš didžiąją dalį “Tame Impalos“ prašokinėjau viena. Buvo neblogai, bet jų muzikai tiesiog gyvybiškai reikia saulės ir atostogų atmosferos, tad be lietaus būtų buvę kur kas geriau.


Arctic Monkeys.
Tiems, kas mane pažįsta, turbūt nereikia per daug pasakoti, ką aš manau apie šį pasirodymą. Geriau pacituosiu Gabiją koncertui maždaug įpusėjus: “Jau galvoju, kad visai norėčiau dar kartą į juos nueiti…“ Grynas rokenrolas, galų gale šiaip ne taip įvaldyta padorių roko žvaigždžių verta šou atmosfera, komiškos intonacijos a la Las Vegaso konferansjė ir visai padūkusi minia – aš irgi noriu dar. Net neabejoju, kad kai jų koncerte būsiu kitą kartą, jie bus dar paaugę, patobulėję, atradę kažką naujo, bet nepraradę nė lašo savojo rimtu veidu pateikiamo humoro. Alexiukas turbūt pats sau tyliai kikeno tardamas šį perlą iš naujojo šoumeno arsenalo: “I’m yours! But the question is… The question is… R U Mine?!“


Na, ir dar pati pradžia – labai gerai primena tą nekantrų trypimą ant botų galiukų:


Nick Cave & The Bad Seeds.
Dėl šito veikėjo labai nerimavome, kadangi prieš kelias dienas koncerto metu jis buvo nusivertęs nuo scenos, ir gydytojai jam buvo pasiūlę porą savaičių laikytis nuo jos atokiau. Laimei, jis jų nepaklausė, o ir iš to incidento nė trupučio nepasimokė, nes ir šįkart buvo susikūręs ne vieną progą susitraumuoti. O pats pasirodymas buvo dieviškas: fantastiška energija, charizma, maloniai nuprotėję, smuikų strykais besimėtantys “The Bad Seeds“ ir pono Cave balso bei tekstų derinys. Uch… Mums su Gabija labai patiko ši vieta: “I wrote this song for the wife number…. [pauzė] …three. It was a very long time ago“. Ai, ir dar padėkojo “Arctic Monkeys“ už “Red Right Hand“ išgarsinimą, “for which we’re eternally grateful“.

Šitą reikia pažiūrėti iki galo – geriausia naujo albumo daina ir tobulas jos atlikimas:


Ir dar truputis:


Po šio vakaro koncertų savo palapinę pasiekėme apsvaigusios nuo gėrio ir grožio. O dar laukė trečia diena su “Queens of the Stone Age“ ir “The National“…

Trečia diena
Ketvirta diena
Rihannos diena

Reklama

4 responses

  1. Atgalinis pranešimas: Heineken Open’er 2013: įžanga ir pirma diena | Be pavadinimo

  2. Atgalinis pranešimas: Heineken Open’er 2013: Trečia diena | Be pavadinimo

  3. Atgalinis pranešimas: Heineken Open’er 2013: Ketvirta diena | Be pavadinimo

  4. Atgalinis pranešimas: Heineken Open’er 2013: Rihannos diena | Be pavadinimo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s