Heineken Open’er 2013: Trečia diena

Pirma diena
Antra diena

Rytas.
Atsikėlę, kaip kada kam pavyko, [kai kurie] nusiprausę, papusryčiavę ir pašnekėję apie žvakutes bei “šy šy šy…“, nusprendėme, kad nėra čia ko labai galvoti: oras geras, don’t fix what ain’t broken, važiuojam atgal į Helą. Vėl visi 10 sulindom į aštuonvietį autobusiuką, susiklijavom šonais ir išvažiavom.

Nuotykis Nr.1.
Jau kažkur ties įvažiavimu į neriją susitikome lenkiškų pasieniečių ekipažą, o šie pajuto nenumaldomą norą pabendrauti, tad mus sustabdė. Paprašė parodyti ID, kuriuos mes visi sklandžiai išsitraukėme, išskyrus Viktoriją, kuri savąjį kažkodėl paliko palapinėje. Tikėdamiesi, kad lenkiški pasieniečiai nemoka skaičiuoti, padavėme visus 9 ID vienoje krūvoje ir pradėjome grupinę nerimo sesiją. Tie įdėmiai apžvelgė mūsų kompaniją, turbūt suskaičiavo ir nulindo į savo transporto priemonę pasitarti, ką su mumis daryti. Kokias 10 minučių galvojo, o mes per tą laiką svarstėm, už ką jie mus galėtų nubausti ir ką reikės daryti su Viktorija, jei ją norės išlaipinti. Benerimaujant Daivarui prisireikė į tualetą, tad jis turėjo laiko apsvarstyti ir tai, ar labai įtartinai atrodytų dabar iššokęs iš autobusiuko ir pasileidęs krūmų link.

Galiausiai vienas pasienietis grįžo prie mūsų ir parodė į diržus. Mes pritarėm, kad išties važinėjam jų neužsisegę, stengdamiesi ignoruoti tą faktą, kad diržų mums visiems tiesiog neužtenka. Laimei, jis turbūt nebuvo labai ilgai pagyvenęs Londone, tad nesugalvojo, kokia kalba mūsų paprašyti kyšio ar dar ko nors, tad tiesiog atidavė ID ir paleido. Įtardami, kad iš kur nors netyčia gali pasirodyti kelių policija, po 1-2 susipakavome į diržus ir likusį kelią nuvažiavome nei šiokie, nei tokie. Negana to, vakarykštėje nemokamoje stovėjimo aikštelėje prie traukinio bėgių buvo atsiradęs ženklas apie mokamą parkingą ir lenkas, kuris ramiai sau tą mokestį surinkinėjo. Gavo daug monetų po mažai grašių.

Pliažas.
Šįkart pajūryje aktyviai švietė saulė ir pūtė vėjas, tad visur buvo galybė kaituotojų, o aš netgi išsimaudžiau. Ir net ne kartą. Kaip ir pernai, Gabija bandė manęs neklausyti ir nesimaudyti, bet galiausiai pasidavė įkalbinėjimams ir nesigailėjo! Aš tingėjau veikti ką nors aktyvesnio, tad skaičiau knygą apie šnipinėjimą, o kiti žaidė žaidimus. Bežaidžiant paaiškėjo, kad Gabija sugeba iš visų tiksliausiai nustatyti minutės trukmę – tai netgi ne atsitiktinumas, nes bandymas buvo pakartotas su labai panašiu rezultatu. Ironiją deramai įvertinome. Vėliau buvo pereita prie šaradų, kurių metu paaiškėjo, kad sunkiausia yra parodyti žodį “lenkas“. Ignas vos iš proto neišėjo klūpodamas ant kelių ir kumščiais daužydamas Lenkijos žemę, o jo komanda tuo metu guviai spėliojo: “smėlis?“, “pliažas?“, “pajūris?“

Pietūs.
Važiuojant atgal kažkaip natūraliai teko sustoti pietauti vakarykščiame viešbutuke, ypač turint galvoje, kad vakar išvažiuojant mieloji padavėja plonu balseliu pasiteiravo, ar dar grįšim. Tai ką, grįžom. Vėl gavom kalnus maisto, aš išbandžiau puikų karį, kurio prieš tai nebuvau pastebėjusi, o Marius su Daivaru belaukdami savo pietų susirengė fotosesiją vaikų žaidimų kampelyje su kaladėlėmis ir mašinytėmis. Ir maža mergyte ružavais šortukais, kuri nesuprato, ką tie gauruoti dėdės veikia jos teritorijoje, tad dėl visa ko pasislėpė už užuolaidos. Šįkart išvažiuodami gavome netgi kortelę su telefono numeriu, kuriuo kitą kartą reikės skambinti ir iš anksto užsisakyti maistą. Deja, užbėgdama už akių turiu pranešti, kad daugiau ten negrįžome, nors istorija parodė, kad gal ir vertėjo.

Nuotykis Nr. 2.
Pakeliui į festivalio teritoriją užsukome pasipildyti maisto ir gėrimų atsargų. Esminis papildymas buvo du “Ballantine’s“ buteliai, kuriuos gan lengvabūdiškai įkišom bagažinėn, nes nei vieną dieną prieš tai jos normaliai netikrino, o ir draudimo įsivežti alkoholį į parkingo teritoriją nebuvo. Užtat atvažiavę prie patikros punkto sužinojome, kad kaip tik tą dieną toks draudimas atsirado, nes apsauginių vadas griežtu veidu liepė atidaryti bagažinę ir pareiškė, kad ne ne ne, šitas “Ballantinczyk“ nepraeis. Mes choru pasipiktinome ir ėmėme draskyti akis. Akių draskymas truko geras 20 minučių, buvo atsivestas vargšas berniukas vertėjas, skambinama aukštesnėms instancijoms, ir visiems pagedo nervai. Galų gale vyr. apsauginis pareiškė, kad neoficialios išimties tvarka leidžia mums įsivežti tuos butelius su sąlyga, kad mes jų negersim, o jei jis mus pagaus važiuojančius atgal be butelių, bus labai blogai. Skubiai nuriję juoką, mes sutartinai pakinkavome galvomis ir vėliau kurį laiką detaliai įsivaizdavome, kaip jis mus sustabdo, klausia, kur “Ballantine’s“, o mes sakom: “Koks “Ballantine’s“? Taigi negalima įsivežti!!!“ Prisiparkavę vieną butelį įsigabenome į kempingą patentuotu Akvilinos metodu “klyne“, o kitą pasilikom rytojaus dienai.

Queens of the Stone Age.
Ankstyvą “Palma Violets“ koncertą praleidome bepietaudami/vakarieniaudami, o “These New Puritans“ patrukdė akių draskymo sesija, tad galiausiai teko padaryti skubų apšilimą ir labai greitu žingsniu patraukti pagrindinio vakaro koncerto link. Kadangi jau buvome atradę, kad stovėti už kairiojo garsiakalbio yra lievai ir garso, ir vaizdo prasme, persikėlėme arčiau ir kairiau – maždaug ten, kur prasideda tvora, skirianti “priekinį aptvarėlį“ nuo ne taip ryžtingai nusiteikusių fanų zonos. Marius jau ne pirmą kartą nusistebėjo tuo, kad aš būdama moteris klausau QOTSA. Tada pasiklausė Gabijos, ar ir ji klauso. “Nu, nelabai, bet jei bus gitarų, man tinka,“ atsakė ši šaunuolė. Ir, žinokit, tikrai tiko – tūsinomės abi išsijuosusios. Gan nemažai prieš mus stovėjusių žmonių neapskaičiavo savo pakantumo gitariniam triukšmui, tad į koncerto pabaigą aš jau buvau užsiėmusi prestižinę vietą ir pakibusi ant tvoros. Vajei, kaip buvo gerai! Pagrojo visus esminius gabalus, iškyrus nebent “The Lost Art of Keeping Secret“, teko vėl prarėkti dar po vakar neatsigavusį balsą, Josh Homme yra ne tik cool as fuck, bet ir moka tiesiog stebuklingai bendrauti su publika – lyg ir nieko ypatingo nedaro, bet visi jaučiasi lyg gavę asmeninį rankos paspaudimą. Žodžiu, jau noriu dar. O čia koncerto vieta, kuri įrodo, kad moterys dar ir kaip klauso QOTSA:


Ir mano naujųjų marškinėlių su plonomis juodomis kojytėmis daina:


The National.
Po QOTSA atrodė, kad vakaras jau kaip ir baigtas, dar ramiai sau paklausysim depresuotojų “The National“ ir galėsim saugiai traukti prie palapinių vykdyti iš anksto suplanuoto “Ballantine’s“ vartojimo. Visi žmonės kažkur išnyko, turbūt klausyti Nas, tad stovėjome “priekiniame aptvarėlyje“ ir dar tikrai būtume galėję prasibrauti iki pirmų eilių, nes vietos buvo iki soties. Per porą metų nuo mūsų paskutinio susitikimo Matt Berninger paseno maždaug dešimčia, daugiausia akinių dėka. Net Marius, dar neatsigavęs po QOTSA ir nusiteikęs “The National“ daugmaž ignoruoti, negalėjo atsistebėti, kokio velnio reikia tokių baisių akinių. Šiaip viskas klostėsi pagal jau kartą matytą šitos chebrytės scenarijų: iš pradžių Matt rymojo, po to gėrė vyną, po to nervingai vaikščiojo po sceną, vartė mikrofono stovą, daužė vyno taures, o galiausiai iškrėtė fintą, kurį galima pamatyti šiame pilname koncerto įraše maždaug nuo 01:19:30. Trumpai tariant, net nestovint pirmose eilėse man pavyko pirmą kartą paliesti Roko Žvaigždę. Pats atėjo:


Pratęsimas.
Po dviejų puikių koncertų ir Berningerio sukelto adrenalino abi su Gabija nuskuodėm prie palapinių. Aš buvau tvirtai pasiryžusi dalyvauti vakaro pratęsime, bet, kol grįžo kiti, Gabija jau buvo tvirtai pakeliui į miegų karalystę. Teko dalyvauti už abi. Begurkšnojant ir besidalinant įspūdžiais mus kažkaip netikėtai aplankė cigarečių užsimanęs kaimynas Aivarėlis. Mūsiškiai iškart persijungė į pašaipųjį režimą ir nutaisę rimtus veidus ėmė klausinėti, kas Aivarėliui labiausiai patiko. Šis atšovė, kad kol kas viskas buvo šūdas, o jis čia apskritai atvažiavo tik dėl “Kings of Leon“. Jie su chebra nusipirko vienodus retro džemperiukus ir visiems aiškina, kad yra Ispanijos futbolo rinktinė. Štai jis, pavyzdžiui, yra David Villa. Dar jie turi Iniestą ir Navasą, o Torreso (mano dideliam liūdesiui) neturi, nes netilpo. Vėliau vakaro eigoje susipažinome su dar trim rinktinės nariais, iš kurių barzdočiausias vadinosi Shakira – atsiųstas vietoj Gerardo Pique. Žodžiu, prisikrykštavom iki soties. Beje, vakaro meniu atrodė taip: viskis su kola, šiam pasibaigus – romas su kola, o kai ir to nebeliko, perėjome prie “kažkokio moteriško gėrimo“ su kola. Kadangi aš neretai jaučiu pagirias nuo dviejų bokalų alaus, ryto laukiau su šiokia tokia baime. Apie 04:00 visi staigiai užsimanėm į tūliką ir surengėme masinę ekspediciją ta linkme, o po to jau ir išsiskirstėme.

Ketvirta diena
Rihannos diena

Reklama

4 responses

  1. Atgalinis pranešimas: Heineken Open’er 2013: įžanga ir pirma diena | Be pavadinimo

  2. Atgalinis pranešimas: Heineken Open’er 2013: antra diena | Be pavadinimo

  3. Atgalinis pranešimas: Heineken Open’er 2013: Ketvirta diena | Be pavadinimo

  4. Atgalinis pranešimas: Heineken Open’er 2013: Rihannos diena | Be pavadinimo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s